Amžius nėra svarbus. Tų vaikų kūnai gali būti maži, bet, leiskite jums pasakyti, ­– paklauskite bet kurio iš jų – jie visi žino, kad egzistuoja tai, kas vadinamas Atmanu, kad Jis yra anapus kūno, pojūčių ir proto. Kiek 6-os ar 7-os klasės vaikų šiame pasaulyje galėtų jums pasakyti, kad yra kažkas, vadinamas Atmanu, ir kad Jis yra nesunaikinamas?

Vakar vienas mažas berniukas (manau, jis buvo iš CBSE mokyklos) parodė savo sukurtą knygą „Sai Sankalpa“. Jis aprašė Svamio istoriją, o paskui ir apie Svamį Subtiliuoju pavidalu bei apie tai, kaip misija tęsiasi, ir panašius dalykus. Svamis buvo toks patenkintas! Jis vertė puslapius, visus prirašinėtus vaikiška rašysena, su paveiksliukais vienur ir kitur. Svamis pasakė: „Pažvelk į šį septintoką – jis žino daug daugiau, nei daugybė suaugusiųjų. Jis žino, kad Satja Sai Baba yra Dievo įsikūnijimas ir kad Jis tęsia Savo misiją. O paskui jis rašo, kad ateityje bus tik Prema Sai.“ Na, loginiam protui gana sunku suprasti Sūkšma Svarūpą, o čia tie vaikai žino dar daugiau.

Skaičiau Paramahamsos Joganandos knygą „Jogo autobiografija“. Ten jis rašo apie pirmąjį ašramą, kurį pats įkūrė kažkur netoli Rančio. Kaip jis rašo, ten įėjęs pamatė mažus vaikus, sėdinčius ir medituojančius. Ir jis paskelbė, kad tai buvo ateitis. Štai taip turėtų būti. Jo širdis prisipildė didžio džiaugsmo išvydus mažus vaikus, sėdinčius gilioje meditacijoje. Nes tai yra ateitis ir tie vaikai yra ateitis. Jie tuos dalykus suvokia greičiau, nei mes. Mums reikia užmiršti labai daug to, ką esame išmokę. Laimei, jie dar tik mokosi, tad jie tikrai yra pranašesni už mus. Jie viską perpranta greičiau. Tai labai akivaizdu. Maži vaikai jaučia tiek daug meilės Svamiui, tokią didžiulę meilę Dievui, taip giliai supranta dvasingumą,­ to niekur kitur nepamatytume. Bet, aišku, Svamis ruošia mus visus labai didingai ateičiai. O šios institucijos yra tik Jo „gamyklos“, Jo „gamybiniai padaliniai“, „gaminantys“ tokias iškilias esybes.

Aš nejuokauju, nes kai prieš du metus Svamis buvo Argentinoje, dr. Džordžo Beros (George Berra) dukra Alma laukėsi kūdikio ir ruošėsi netrukus gimdyti, tada Svamis pasakė:

„Aš turiu daugybę tarnų, tų nematomųjų ­– jie visi laukia, kad taptų matomi. Jie visi nori grįžti į žemę, kad būtų su Prema Sai ir dirbtų Jo darbą, ir jie visi laukia įsčių, jie laukia tinkamų šeimų. Aš juos atvesiu į Savo sekėjų šeimas, kad jie gautų tinkamą aplinką, kurioje galėtų augti.“

Jo dukrai Jis pažadėjo: „Aš tau atsiųsiu angelą.“ Aš tai girdėjau prieš dvejus metus. Dabar tai mergytei beveik du metai.

Kai šį kartą nuvykome į Argentiną, ašrame buvo iškabinta daugybė įvairių dievų ir dievybių paveikslų. Ten buvo Buda, Jėzus, Motina Marija, Gajatrė, Ganeša, Svamis, Širdi Baba ir taip toliau, – paveikslų buvo visur. Vakare ši maža mergytė užlipo laiptais į viršų – tikriausiai ji taip daro kiekvieną vakarą. Mes keliese ten buvome. Užlipusi laiptais ji norėjo eiti prie tų paveikslų, tad aš ją pakėliau ir pirmiausia nunešiau prie Jėzaus paveikslo. Prie to paveikslo ji stovėjo tarsi sukaustyta beveik 40-50 sekundžių. Ar matėte dviejų metų vaiką, stovintį priešais Jėzaus paveikslą 50 sekundžių ir net nemirksintį? Ji tiesiog spoksojo į Jėzaus paveikslą. Aš tai stebėjau iš už nugaros. Aplink buvusiems žmonėms pasakiau, kad tai kažkas keista. Nežinojau, kodėl ta maža mergytė spoksojo į Jėzaus veidą. O paskui ji norėjo eiti prie kito paveikslo, tad aš ją nunešiau prie kito paveikslo. Ir prie kito, ir dar prie kito, ir grįžau atgal. Bet jai to neužteko. Sava kalba ir gestais ji vis kažko prašė. Aišku, kalbėti ji dar nemokėjo, bet vis bandė kažką pasakyti, o aš nesupratau. Tad ji ėmė verkti. Išgirdusi verksmą, atskubėjo jos motina, atėjo ir senelis pažiūrėti, kas vyksta. Jiems paaiškinau: „Aš nežinau, ko ji nori. Ji kažko prašo, bet aš nesuprantu.“ Senelis dr. Džordžas Bera suprato ir pasakė: „Ji nori eiti prie visų tų paveikslų.“ Atsakiau, kad ją prie kai kurių paveikslų jau buvau nunešęs. Tada jis paaiškino, kad ji nori visus tuos paveikslus pabučiuoti. Aš buvau priblokštas! Tada jis ją pakėlė ir nešė prie kiekvieno paveikslo ir kiekvienos statulėlės, ir ji kiekvieną iš jų bučiavo. Paklausiau, kas ją to išmokė. Man atsakė, kad niekas jos nemokė. „Ji pati taip daro. Ir kol to nepadaro, nenurimsta. Tad mes supratome, kad ji nori prieiti prie tų paveikslų bei statulėlių ir jas visas pabučiuoti. Tik paskui ji eina miegoti. Tai yra ritualas.“

Kas galėjo išmokyti dviejų metų vaiką taip daryti kiekvieną mielą dieną? Ir pagalvokite ­– toks vaikas nėra vienintelis. Aš žinau, kad yra daugybė kitų. Jie taip stipriai susijungę su Dievu. Jie mato Svamio nuotrauką ir Jį atpažįsta.

Kodėl visa tai vyksta? Taip yra todėl, kad jie visi yra tos senosios dieviškos sielos, kurios gimsta dabar, – jos nusileidžia į šią žemę ateities darbams. Kaip suprantu, jei norime tikti ateičiai, įskaitant ir mane (tai perspėjimas ir man), turime tapti tyri. Kitos išeities nėra. Vedos skelbia: „Nanja pantha vidjate ajanaja“ – kito kelio nėra. Tai yra vienintelis kelias. Eikite juo arba pasitraukite. Bet jei iš savęs neišvalysime viso negatyvumo, savanaudiškumo, troškimų, lūkesčių, tai negalėsime judėti pirmyn. Mes čia įstrigsime amžiams.

Iš Madhusudano Naidu kalbos satsange „Tatva samykša“ 
2018 m. spalio 1 d., Satja Sai Grama, Mudenahalis

0
0
0
s2sdefault
powered by social2s