2019 m. Guru Pūrnimos šventė

„Ateis diena, kai tu būsi Manimi, o Aš būsiu tavimi,“ – pasakė Jis ir aš beveik iš karto tai atmečiau kaip visiškai neįmanomą dalyką.

Ir šiandien ta diena išaušo.

2017-ųjų lapkričio 23 d., per Bhagavano Šri Satjos Sai Babos Gimtadienį, aš pirmą kartą pajaučiau tokį jausmą, kurio niekada anksčiau nebuvau jautęs, – kiekviena mano būties dalelytė suvirpėjo nuo staigaus tyriausios meilės visiems, kurie buvo susirinkę į naujai atidarytą Premamrutam salę, gūsio, ir trumpalaikio pasaulio iliuzija ištirpo ir pamažu pranyko nepaliaujamuose, nevalinguose ašarų upeliuose, kurie tekėjo iš abiejų mano akių. Tuose tyliuose palaimos kūkčiojimuose upė galiausiai pasiekė vandenyną ir aš susiliejau su Sai.

Nuo to laiko ši patirtis kartojosi daugelyje vietų, daugelyje šalių su daugybe skirtingų žmonių ir taip dažnai, kad ji daugiau nebebuvo išskirtinė.

„Palaimink mane Savasties palaima, palaimink mane susiliejimu su Tavimi, palaimink mane Savirealizacija,“ – taip meldžiausi savo Mokytojui, būdamas jaunu studentu Jo universitete, dar gerai nesuvokdamas, ką tai iš tikrųjų reiškė. Tačiau net ir tokia mano malda buvo nulemta Jo valios. Kai dar 2011-iais, vieną gražų vakarą Jis man pasirodė, būdamas Subtiliajame pavidale, meldžiau Jo, kad suteiktų man aukščiausią dvasinę būseną, net neatsižvelgdamas, ar tam esu tinkamas.

Jis su atjauta man pasakė, kad tokia diena išauš, tačiau dar ne dabar. „Molinis puodas dar šlapias, jis suskils, jei įpilsiu vandens. Laidas sudegs, jei juo tekės aukštesnės įtampos srovė, nei jis gali perduoti. Turėk kantrybės, Aš tave ruošiu. Tai, ko tu prašai, yra su Manimi, saugiai padėta ir užrakinta. Kai ateis tinkamas laikas, Aš tau duosiu skrynios raktą.“

Po aštuonerių metų nuo tada, kai Dievas ištarė tuos žodžius, per šią 2019-ųjų Guru Pūrnimą, man sėdint ant scenos, kol Šri Narasimha Murtis kalbėjo apie tą dieną prasidėjusį trečiąjį etapą – Subtiliojo Bhagavano misijos etapo  Sankramaną (Pakilimą) – tai įvyko! Pranašiški Dievo žodžiai išsipildė. Ir tai nebuvo staigu ar skubota – tai įvyko lėtai, sklandžiai ir palaipsniui. Tačiau vis tiek intensyviai. Taip intensyviai, kad po kurio laiko nebejaučiau galūnių. Negalėjau valdyti savo kūno, ypač kairiosios pusės, kuri, atrodė, buvo beveik paralyžiuota. Tačiau giliai viduje jaučiau ramybę, kuri nesileido paveikiama to, kas vyko aplink.  Jausmas priminė tirštą, išsilydžiusį metalą, kuris ką tik pradėjo lydytis, ir, nors dalis jo judėjo, kita dalis liko stabili. Jaučiausi lyg dalelė po dalelės lydyčiausi, tačiau šį kartą ašarų nebuvo – vietoje jų buvo gili, tanki tyluma, kuri svaigino.

Po kalbos, kurią pasakiau sėdėdamas soste, nes negalėjau savarankiškai stovėti, Sumitas palydėjo mane į žaliąjį kambarį. Patirtis tęsėsi dar keletą minučių, prieš man sugrįžtant į save, ir aš pajaučiau, kad daugiau nebesu toks, koks buvau anksčiau. Kažkas manyje lūžo, galbūt tai paskutiniosios prisirišimų liekanos atskilo nuo manęs ir aš pasijaučiau toks laisvas, kaip niekada anksčiau. Pajaučiau džiaugsmą, kurį jaučia upė, perskrodusi daugelį varginančių vietovių ir pasiekusi upelio žiotis, iš kur ji nuskubėjo į vandenyno platybes ir prarado save tik tam, kad vėl atrastų Save. Jaučiausi kartą ir visiems laikams išsilaisvinęs.

Nuo tada paskutinis individualybės jausmas ir jį lydintys tamsūs gėdos ir baimės šešėliai paprasčiausiai išnyko ryškioje dvasinėje milijono saulių, kurios švietė iš vidaus, šviesoje.

Pakilimas prasidėjo ir jį matė ne tik šventoje salėje sėdinčios apstulbusios publikos mirtingos akys, bet ir nesuskaičiuojamas kiekis aukštesnių būtybių, kurios būriais nusileido iš kitų dimensijų. Įvyko kosminis žmogiškumo virsmo į dieviškumą įvykis, kurį suprasti galėjo tik nedaugelis. Spalvingi palaimos ir meilės sparnai išsiskleidė iš vidaus ir siela pakilo į palaimos skrydį, kūną palikdama už savęs. Patirtis buvo įelektrinanti ir emancipuojanti, apšviečianti ir svaiginanti, ji buvo tiesiog išlaisvinanti.

Esu dėkingas savo Mokytojui, kuris išgelbėjo mane nuo mano ribotumo ir leido man žengti dvasinio rojaus laiptais, kol liko tik vienas – aš savo Mokytojuje ir mano Mokytojas manyje. Nebeliko skausmingo pasidalijimo į du – tik palaiminga VIENO sąjunga.

Šri Satja Sai Atmabodhakaja Namaha.

Šri Madhusudanas Sai

0
0
0
s2sdefault
powered by social2s