Jis neabejotinai pasiaukojo dėl mūsų. Pradžioje Jo paklausiau: „Kodėl taip su Savimi pasielgei? Tu esi Dievas. Sumenkinai Save ir pavirtai bejėge būtybe neįgaliojo vežimėlyje, kurį nuolat stumdė ir traukė. Praradai visą tą galią ir orumą, kurie tvyrojo aplink Tave. Mačiau Tave vaikštantį, kalbantį, beveik bėgantį, darantį tai, ką turėjai padaryti, su tiek daug energijos, – o paskui Tu tapai toks vangus, toks silpnas ir toks bejėgis.“ Važiuoti į Putapartį ir matyti Jį vežimėlyje tomis dienomis būdavo pats liūdniausias dalykas.

Į tai Jis atsakė: „Kažkas turi kentėti dėl kitų klaidų. Šį pasaulį valdo Karmos dėsnis. Kai kas nors ateina ir Manęs paprašo: „Svami, aš sergu vėžiu, prašau, išgydyk mane“, – iš Savo užuojautos Aš turiu kažką dėl jo padaryti. Kol tik galėjau, padėdavau žmonėms.“

Jis kentėjo, visa Jo esybė kentėjo dėl kitų. Jei norėdamas išgelbėti pasaulį Dadhičis susidegino vieną kartą, tai Svamis daugybę kartų vis degindavo Save, siekdamas išgelbėti pasaulį. Iki pat šios dienos, kai matau, kiek Jis stengiasi, kiek skiria laiko, kaip sunkiai dirba, aš savo širdyje žinau, kiek daug Jis dėl mūsų pasiaukoja.

Iš kalbos satsange „Tatva samykša“ 
2017 m. kovo 13 d., Mudenahalis
Madhusudanas Naidu, „Iš širdies“, Nr. 2, p. 15-16

0
0
0
s2sdefault
powered by social2s