Pasakiau Svamiui:

„Kad ir ką norėtum
pasakyti sekėjams,
pasakyk Tu.“

Ištraukos iš Šri Madhusudano Sai 
knygų ir kalbų satsanguose 

Kai pabaigėme Gulbargos akademinio miestelio, kuris buvo pats pirmasis akademinis miestelis, inauguraciją, pamaniau, kad tai gyvenimo pabaiga! Vien jau vienas akademinis miestelis mums kainavo milžiniškas pastangas ir aš maniau, kad jokiu būdu negalėtume įsteigti dar vieno. Tas kaimas Gulbargoje buvo apleista kaimo vietovė, kurioje temperatūra pakildavo virš 45º C, kur nebuvo jokių oro kondicionierių, kur kepindavo karšta saulė ir beveik nebūdavo pavėsio. Tuo metu jau buvau pripratęs prie patogaus gyvenimo Bengalūre, tad buvo nepaprastai sunku būti Gulbargoje tokiomis ekstremaliomis sąlygomis. Vanduo buvo toks kietas, jog plaukai styrodavo, o muilas kūno nenuplaudavo. Turėjau begalę nusiskundimų! Maniau, kad pastatę vieną akademinį miestelį tokiomis žiauriomis sąlygomis, atlikome pakankamai sadhanos visam gyvenimui.

Mums grįžtant aš mąsčiau: „Svami, kokia prasmė statyti dar daugiau akademinių miestelių? Vieno miestelio užtenka. Net jei šiandien pastatysime mokyklą, rytoj gims dar daugiau vaikų, jie bus nemokyti, nes gims skurdžiose kaimo vietovėse ir jų tėvai neišgalės suteikti jiems išsilavinimo. Tad kokia viso to prasmė? Kad ir kiek nuveiktume, to nepakaks. Mes negalėsime išspręsti visų pasaulio problemų.“ Taip aš bandžiau ginčytis su Svamiu.

Jis pasakė: „O! Ar tu manai, kad tai daroma kieno nors kito labui? Neturtingiems vaikams, kurie negali gauti išsilavinimo? Tiems, kurie ligoninėje negali sulaukti gydymo? Ne, visiškai ne. Iš Savo meilės ir gailesčio tau, Aš darau tai tavo labui, kad tarnaudamas taptum nesavanaudžiu. Kas dieną liks vis mažiau tavojo „aš“ ir vieną dieną tapsi visiškai nesavanaudžiu. Tą dieną tu gebėsi suvoksi aukščiausiąją tiesą. Darau tai iš Savo atjautos ir gailesčio tau, o ne dėl šių vaikų. Galiausiai jie irgi gaus naudos. Šios sevos naudą pirmiausia patiri tu! Ny myda undina prema vala (iš Savo meilės tau) Aš suteikiau tau šią progą daryti sevą, nes taip tu tapsi nesavanaudžiu kaip Aš.“

Iš Šri Madhusudano Sai kalbos satsange „Tatva samykša“ 
2017 m. liepos 17 d., Mudenahalis
Madhusudanas Naidu, „Iš širdies“, Nr. 4, p. 7.

Nuotraukoje – virš Mandjos akademinio miestelio

0
0
0
s2sdefault
powered by social2s

Šri Lankoje apsilankėme namuose, kuriuose vyksta daug vadinamųjų „stebuklų“. Svamio buvimas ten pasireiškia įvairiausiais būdais. Keliose vietose materializuodavosi vibhutis ir kumkumas, o kai kur tiesiog iš oro pasirodydavo statulos, nekalbant jau apie ant sienų ir popieriaus lapų atsirandančias Jo žinutes. Šių stebuklingų namų „Sai Malar“ gyventojai ilgą laiką meldė Svamio, kad Jis ateitų į jų namus. Ankstesnių kelionių į Šri Lanką metu Svamis nebuvo apsilankęs šiuose namuose, nors ir buvo pažadėjęs. Tam žmogui, kurio tėvas jau buvo miręs, prieš dešimt metų Svamis buvo pažadėjęs, kad atvyks į šiuos namus su daugybe VIP′ų (labai svarbių asmenų). Taip galiausiai ir įvyko. Motina ir dukra be galo džiaugėsi, galėdamos priimti Svamį kartu su Jo pasirinktais sekėjais. Vakar apsilankėme šiuose namuose ir buvome juose apie 15 ar 20 minučių. Svarsčiau, kas gi daro visus tuos stebuklingus dalykus: rašo ant sienų, materializuoja statulėles, rašo žinutes ir visa kita. Norėjau sužinoti, kas atlieka visus tuos dalykus, nes nemačiau, kad Svamis būtų vaikštinėjęs ir tai daręs. Tada pastebėjau, kad aplinkui buvo labai daug kitų būtybių. Tiesą sakant, kambarį buvo užplūdę daugybė būtybių – mažų, didelių, net ir mažyčių, į vaikus panašių cherubinų – ir jie visi stovėjo, labai nekantraudami pamatyti Svamį. Žiūrėdamas į juos visus Svamis pasakė: „Jie visi yra Mano tarnai. Jie atlieka šį darbą už Mane. Siunčiu juos į visas pasaulio dalis ir paskatinu juos daryti tokius dalykus. Jūs dirbate Mano darbą šiame pasaulyje, o jie Mano darbą daro kitame pasaulyje.“ Supratau, kad yra daug Jam padedančių būtybių, kurios pasiruošusios Jam padėti bet kada.

Kartais aš ateinu į Anandam ir atidaręs duris netikėtai pamatau nežemiškas esybes ar dangišką būtybę, ten stovinčią ir šnekančią su Svamiu. Svarstau, ar man įeiti, ar stovėti ir laukti. Kartais Jis leidžia man įeiti ir pastovėti kamputyje, o kitais kartais Jis nutraukia susitikimą ir imasi to, ką turi atlikti su manimi. Būtybių pilna visur. Svamis man pasakė: „Visata, kurios tu nematai, yra kur kas didesnė už tą, kurią patiri savo juslėmis. Šis fizinis pasaulis tėra mažytė dalelytė nedalomos visumos, kuri atskleidžiama tavo juslėms.“ Visata apima daug daugiau, nei aprėpia mūsų juslės.

Galėjome į tai žvilgtelėti mūsų neseniai vykusioje išvykoje į Šri Lanką, kur mačiau labai daug Jo tarnų, visuomet pasiruošusių Jam patarnauti. Jie visi buvo pasiruošę dėl Jo padaryti bet ką bet kuriuo metu.

Iš Šri Madhusudano Sai kalbos satsange „Tatva samykša“ 
2017 m. liepos 17 d., Mudenahalis
Madhusudanas Naidu, „Iš širdies“, Nr. 4, p. 3–4.

0
0
0
s2sdefault
powered by social2s

Kur mūsų vieta visoje šioje misijoje? Savo vietą šioje misijoje atrasime, kai imsime daryti tai, ką Jis nori, nes tuomet visu kitu bus pasirūpinta. Ką Jis nori, kad mes darytume? Jis nori, kad nesavanaudiškai tarnautume, – taip mūsų ego sumažėtų ir taptume panašesni į Jį, kol vieną dieną taptume Juo. Tą dieną bus ne vienas, dešimt ar šimtas, o tūkstančiai Sai Babų, visame pasaulyje dirbančių tą darbą. Kokia būtų nesėkmė, jei Avatarui nusileidus į pasaulį, pasaulis nepasikeistų, nes instrumentai buvo netikę? Ar neturėtume šiam Avatarui padėti padaryti tai, ką Jis nori?

Iš Šri Madhusudano Sai kalbos satsange „Tatva samykša“ 
2017 m. liepos 17 d., Mudenahalis
Madhusudanas Naidu, „Iš širdies“, Nr. 4, p. 19–20.

0
0
0
s2sdefault
powered by social2s

„Gerai, Svami, vieną dieną aš tapsiu nesavanaudžiu. Na ir kas?“ – paklausiau aš, vis dar šiek tiek susijaudinęs.

Jis ramiai atsakė: „Tuomet galėsi padėti kitiems tapti nesavanaudžiais. Kai pakyli aukščiau, turi mokyti ir kitus, kad jie taip pat galėtų kilti. Tai Mano kelias, tai Mano žaidimas. Kai suvoki, turi padėti ir kitiems suvokti. Geriausia seva, kuria tik galima užsiimti, – tai suvokti tikrąją Savastį, nes tada jums nereikia nieko daryti, viskas tiesiog vyksta. Pažiūrėkite į saulę. Kai tik ji pakyla danguje, pasirūpinama visu pasauliu. Pati saulė nedaro nieko – ji tiesiog ten būna. Žinoma, ji save degina atlikdama sevą, – tarnaudama pasauliui, tačiau saulei patekėjus, pasirūpinama viskuo. Toks yra ir tikrąją Savastį suvokęs žmogus. Kai jis suvokia Savastį, visas pasaulis gauna naudos vien tik iš jo buvimo. Tai yra etapas, kurį žmogus turi pasiekti.“

Turėsi aukštus tikslus – kilsi aukštai, turėsi žemus tikslus – liksi apačioje. Jo tikslas, kad kiekvienas taptų Savastį suvokusia būtybe, ir kad tai pasiektume, Jis parodė mums kelią – nesavanaudiškai tarnauti. Nesava­naudiška tarnystė yra greičiausias ir lengviausias būdas Jį pasiekti.

Iš Šri Madhusudano Sai kalbos satsange „Tatva samykša“ 
2017 m. liepos 17 d., Mudenahalis
Madhusudanas Naidu, „Iš širdies“, Nr. 4, p. 7–8.

0
0
0
s2sdefault
powered by social2s

Kas atsitinka, kai esame su Svamiu? Gera būti pakerėtam Jo buvimo, Jo grožio ir jus apėmusių jausmų. Tačiau ar ilgai tai trunka? Dažniausiai tik tiek, kiek trunka daršanas. Taip anksčiau būdavo ir man, tačiau kai tai baigiasi, kur mes esame? Kaip jaučiamės? Kas esame? Turime vis klausti savęs šio klausimo, nes Jis tiek daug stengiasi, kad išlaikytų mus teisingame kelyje.

„Mano misija nepasibaigs, kol liks nors vienas žmogus Žemėje, nesuvokęs savo Savasties. Trisdešimt mokyklų, dešimt ligoninių, vandens projektai, ašramai – ar tai ir yra Mano misija? Ne, visiškai ne. Tai labai ribotas Mano darbo supratimas. Mano misija nesibaigs, kol kiekvienas žmogus šioje Žemėje nesuvoks Savasties!“ – paskelbė Svamis.

Tad kai kas nors paklausia: „Kaip galėčiau Tau padėti Tavo misijoje, Svami?“, ką Svamis į tai atsako? Jis sako: „Tu gali Man padėti tapdamas Manimi! Nes jei vienas Sai Baba gali padaryti tiek daug, tai du Sai Babos galėtų padaryti daug daugiau. Jūs turite tapti Manimi, kad padėtumėte Man Mano misijoje.“

Vėl grįžtant prie to paties klausimo: „Ką galime padaryti, kad padėtume Jam Jo misijoje?“ Turime tapti Juo, tapti Savastį suvokusiais, tapti nesava­naudžiais ir tapti tyrais – būtent to Jis iš mūsų ir tikisi.

Iš Šri Madhusudano Sai kalbos satsange „Tatva samykša“ 
2017 m. liepos 17 d., Mudenahalis
Madhusudanas Naidu, „Iš širdies“, Nr. 4, p. 8–9

0
0
0
s2sdefault
powered by social2s

Pažiūrėkite, kokia magiška Jo asmenybė! Pamatykite tą grožį! Jis atidavė Save, kai buvo fiziniu pavidalu. Paskui Jis nusprendė kaip nors pasiekti kiekvieną iš mūsų, įkvėpti mus iš vidaus, mums paaiškinti, mus įtikinti, susigrąžinti mus pas Save, esantį Subtiliuoju Pavidalu, kad būdami šalia Jo galėtume gyventi tyrus, laimingus, palaimintus gyvenimus. Jis turi tiek daug atjautos! Jis būtų galėjęs tiesiog mus palikti taręs: „Gana! Daviau jums pakankamai, tačiau jūs nepasikeitėte, tad viskas baigta. Patys išgyvenkite tai, ką turite išgyventi.“

Minėjau, kad Kodaikanale Svamis su ašaromis žmonėms kalbėjo: „Jūs neįsivaizduojate, kiek Man reikėjo pastangų eiti nuo namo prie namo, iš gatvės į gatvę, iš šalies į šalį ir visus jus sugrąžinti pas Save, kad galėtumėte patirti šią palaimą. Jūs niekada to nesuprasite!“ Jis pasakė: „Miru artam česko leru – net jei jums paaiškinčiau, negalėtumėte to suprasti.“ Jis taip stengėsi, kad suburtų mus visus draugėn. Dabar pats laikas pasinaudoti suteikta proga. Pirmasis žingsnis, kurį turime žengti šia linkme, – tai sąmoningai kas dieną tarnauti. Kad ir kokia tarnyste užsiimtume, turėtume tai daryti nesavanaudiškai, kaip auką Jam, kad mūsų tarnystė būtų tobulai nesavanaudiška.

Iš Šri Madhusudano Sai kalbos satsange „Tatva samykša“ 
2017 m. liepos 17 d., Mudenahalis
Madhusudanas Naidu, „Iš širdies“, Nr. 4, p. 21

0
0
0
s2sdefault
powered by social2s

Argi nebūtų liūdna, jei būdami su Avataru, niekas nesuvoktų Savasties? Svamis yra šalia, tad turime dirbti daugiau. Savirealizacija (tikrosios Savasties suvokimas) laukia mūsų. Šis galutinis tikslas – vienovė su visa kūrinija – yra Jo pažadas mums. Turėtume reikalauti, kad Jis suteiktų mums Savirealizaciją, o už tai iš mūsų Jis turėtų reikalauti: „Būkite tobuli ir Aš jus apdovanosiu. Dirbkite, kad to nusipelnytumėte! Aš suteiksiu jums tai, kas aukščiausia.“ Kaip Jis pasakė: „Darykite savo darbą, o Aš jums pridėsiu papildomų malonės balų.“ Žinau, net jei to nenusipelnysime, Jo malonė tą trūkumą padengs.

Kol nepajusime vienovės su viskuo, tol savo tikslo nepasieksime. Patikėkite manimi, man teko į tai žvilgtelėti, ir aš žinau – tai tokia palaima! Jaučiate tiek daug meilės, jaučiate, kad visi yra jūsų, jaučiate aukščiausią ramybę ir pasitenkinimą. Taip jaučiasi Svamis, ypač tada, kai būna su mažais vaikais. Aš jaučiu Svamio emocijas – tai neįtikėtina! Jausmas, kad „visi yra mūsų“, yra toks nuostabus, o Svamis tuo gyvena visą laiką, – štai kodėl Jis toks mylintis. Nereikia nieko daryti, kad jaustume, jog esame labai su Juo susiję – taip yra dėl Jo meilės. Tad tik įsivaizduokite, jei Jis turėtų daugiau tokių žmonių kaip Jis, pasaulis tikrai pasikeistų. Esu tikras, kad dr. Arijaratnės svajonė apie geresnį gyvenimą išsipildys dar jam gyvam esant, kai Svamis ir mes dėl to dirbsime. Tad mes esame šios misijos dalimi, o mūsų vaidmuo – ištobulinti kiekvieną savo mintį, žodį ir poelgį. Kai tapsime tokie kaip Jis, tuomet tikrai galėsime tapti Jo misionieriais, Jo tarnais, o kai dirbsime Jo misijai, turėsime ir Jį.

Iš Šri Madhusudano Sai kalbos satsange „Tatva samykša“ 
2017 m. liepos 17 d., Mudenahalis
Madhusudanas Naidu, „Iš širdies“, Nr. 4, p. 22–23

0
0
0
s2sdefault
powered by social2s