Pasakiau Svamiui:

„Kad ir ką norėtum
pasakyti sekėjams,
pasakyk Tu.“

Ištraukos iš Šri Madhusudano Sai 
knygų ir kalbų satsanguose 

Kur mūsų vieta visoje šioje misijoje? Savo vietą šioje misijoje atrasime, kai imsime daryti tai, ką Jis nori, nes tuomet visu kitu bus pasirūpinta. Ką Jis nori, kad mes darytume? Jis nori, kad nesavanaudiškai tarnautume, – taip mūsų ego sumažėtų ir taptume panašesni į Jį, kol vieną dieną taptume Juo. Tą dieną bus ne vienas, dešimt ar šimtas, o tūkstančiai Sai Babų, visame pasaulyje dirbančių tą darbą. Kokia būtų nesėkmė, jei Avatarui nusileidus į pasaulį, pasaulis nepasikeistų, nes instrumentai buvo netikę? Ar neturėtume šiam Avatarui padėti padaryti tai, ką Jis nori?

Iš Šri Madhusudano Sai kalbos satsange „Tatva samykša“ 
2017 m. liepos 17 d., Mudenahalis
Madhusudanas Naidu, „Iš širdies“, Nr. 4, p. 19–20.

0
0
0
s2sdefault
powered by social2s

„Gerai, Svami, vieną dieną aš tapsiu nesavanaudžiu. Na ir kas?“ – paklausiau aš, vis dar šiek tiek susijaudinęs.

Jis ramiai atsakė: „Tuomet galėsi padėti kitiems tapti nesavanaudžiais. Kai pakyli aukščiau, turi mokyti ir kitus, kad jie taip pat galėtų kilti. Tai Mano kelias, tai Mano žaidimas. Kai suvoki, turi padėti ir kitiems suvokti. Geriausia seva, kuria tik galima užsiimti, – tai suvokti tikrąją Savastį, nes tada jums nereikia nieko daryti, viskas tiesiog vyksta. Pažiūrėkite į saulę. Kai tik ji pakyla danguje, pasirūpinama visu pasauliu. Pati saulė nedaro nieko – ji tiesiog ten būna. Žinoma, ji save degina atlikdama sevą, – tarnaudama pasauliui, tačiau saulei patekėjus, pasirūpinama viskuo. Toks yra ir tikrąją Savastį suvokęs žmogus. Kai jis suvokia Savastį, visas pasaulis gauna naudos vien tik iš jo buvimo. Tai yra etapas, kurį žmogus turi pasiekti.“

Turėsi aukštus tikslus – kilsi aukštai, turėsi žemus tikslus – liksi apačioje. Jo tikslas, kad kiekvienas taptų Savastį suvokusia būtybe, ir kad tai pasiektume, Jis parodė mums kelią – nesavanaudiškai tarnauti. Nesava­naudiška tarnystė yra greičiausias ir lengviausias būdas Jį pasiekti.

Iš Šri Madhusudano Sai kalbos satsange „Tatva samykša“ 
2017 m. liepos 17 d., Mudenahalis
Madhusudanas Naidu, „Iš širdies“, Nr. 4, p. 7–8.

0
0
0
s2sdefault
powered by social2s

Kas atsitinka, kai esame su Svamiu? Gera būti pakerėtam Jo buvimo, Jo grožio ir jus apėmusių jausmų. Tačiau ar ilgai tai trunka? Dažniausiai tik tiek, kiek trunka daršanas. Taip anksčiau būdavo ir man, tačiau kai tai baigiasi, kur mes esame? Kaip jaučiamės? Kas esame? Turime vis klausti savęs šio klausimo, nes Jis tiek daug stengiasi, kad išlaikytų mus teisingame kelyje.

„Mano misija nepasibaigs, kol liks nors vienas žmogus Žemėje, nesuvokęs savo Savasties. Trisdešimt mokyklų, dešimt ligoninių, vandens projektai, ašramai – ar tai ir yra Mano misija? Ne, visiškai ne. Tai labai ribotas Mano darbo supratimas. Mano misija nesibaigs, kol kiekvienas žmogus šioje Žemėje nesuvoks Savasties!“ – paskelbė Svamis.

Tad kai kas nors paklausia: „Kaip galėčiau Tau padėti Tavo misijoje, Svami?“, ką Svamis į tai atsako? Jis sako: „Tu gali Man padėti tapdamas Manimi! Nes jei vienas Sai Baba gali padaryti tiek daug, tai du Sai Babos galėtų padaryti daug daugiau. Jūs turite tapti Manimi, kad padėtumėte Man Mano misijoje.“

Vėl grįžtant prie to paties klausimo: „Ką galime padaryti, kad padėtume Jam Jo misijoje?“ Turime tapti Juo, tapti Savastį suvokusiais, tapti nesava­naudžiais ir tapti tyrais – būtent to Jis iš mūsų ir tikisi.

Iš Šri Madhusudano Sai kalbos satsange „Tatva samykša“ 
2017 m. liepos 17 d., Mudenahalis
Madhusudanas Naidu, „Iš širdies“, Nr. 4, p. 8–9

0
0
0
s2sdefault
powered by social2s

Pažiūrėkite, kokia magiška Jo asmenybė! Pamatykite tą grožį! Jis atidavė Save, kai buvo fiziniu pavidalu. Paskui Jis nusprendė kaip nors pasiekti kiekvieną iš mūsų, įkvėpti mus iš vidaus, mums paaiškinti, mus įtikinti, susigrąžinti mus pas Save, esantį Subtiliuoju Pavidalu, kad būdami šalia Jo galėtume gyventi tyrus, laimingus, palaimintus gyvenimus. Jis turi tiek daug atjautos! Jis būtų galėjęs tiesiog mus palikti taręs: „Gana! Daviau jums pakankamai, tačiau jūs nepasikeitėte, tad viskas baigta. Patys išgyvenkite tai, ką turite išgyventi.“

Minėjau, kad Kodaikanale Svamis su ašaromis žmonėms kalbėjo: „Jūs neįsivaizduojate, kiek Man reikėjo pastangų eiti nuo namo prie namo, iš gatvės į gatvę, iš šalies į šalį ir visus jus sugrąžinti pas Save, kad galėtumėte patirti šią palaimą. Jūs niekada to nesuprasite!“ Jis pasakė: „Miru artam česko leru – net jei jums paaiškinčiau, negalėtumėte to suprasti.“ Jis taip stengėsi, kad suburtų mus visus draugėn. Dabar pats laikas pasinaudoti suteikta proga. Pirmasis žingsnis, kurį turime žengti šia linkme, – tai sąmoningai kas dieną tarnauti. Kad ir kokia tarnyste užsiimtume, turėtume tai daryti nesavanaudiškai, kaip auką Jam, kad mūsų tarnystė būtų tobulai nesavanaudiška.

Iš Šri Madhusudano Sai kalbos satsange „Tatva samykša“ 
2017 m. liepos 17 d., Mudenahalis
Madhusudanas Naidu, „Iš širdies“, Nr. 4, p. 21

0
0
0
s2sdefault
powered by social2s

Argi nebūtų liūdna, jei būdami su Avataru, niekas nesuvoktų Savasties? Svamis yra šalia, tad turime dirbti daugiau. Savirealizacija (tikrosios Savasties suvokimas) laukia mūsų. Šis galutinis tikslas – vienovė su visa kūrinija – yra Jo pažadas mums. Turėtume reikalauti, kad Jis suteiktų mums Savirealizaciją, o už tai iš mūsų Jis turėtų reikalauti: „Būkite tobuli ir Aš jus apdovanosiu. Dirbkite, kad to nusipelnytumėte! Aš suteiksiu jums tai, kas aukščiausia.“ Kaip Jis pasakė: „Darykite savo darbą, o Aš jums pridėsiu papildomų malonės balų.“ Žinau, net jei to nenusipelnysime, Jo malonė tą trūkumą padengs.

Kol nepajusime vienovės su viskuo, tol savo tikslo nepasieksime. Patikėkite manimi, man teko į tai žvilgtelėti, ir aš žinau – tai tokia palaima! Jaučiate tiek daug meilės, jaučiate, kad visi yra jūsų, jaučiate aukščiausią ramybę ir pasitenkinimą. Taip jaučiasi Svamis, ypač tada, kai būna su mažais vaikais. Aš jaučiu Svamio emocijas – tai neįtikėtina! Jausmas, kad „visi yra mūsų“, yra toks nuostabus, o Svamis tuo gyvena visą laiką, – štai kodėl Jis toks mylintis. Nereikia nieko daryti, kad jaustume, jog esame labai su Juo susiję – taip yra dėl Jo meilės. Tad tik įsivaizduokite, jei Jis turėtų daugiau tokių žmonių kaip Jis, pasaulis tikrai pasikeistų. Esu tikras, kad dr. Arijaratnės svajonė apie geresnį gyvenimą išsipildys dar jam gyvam esant, kai Svamis ir mes dėl to dirbsime. Tad mes esame šios misijos dalimi, o mūsų vaidmuo – ištobulinti kiekvieną savo mintį, žodį ir poelgį. Kai tapsime tokie kaip Jis, tuomet tikrai galėsime tapti Jo misionieriais, Jo tarnais, o kai dirbsime Jo misijai, turėsime ir Jį.

Iš Šri Madhusudano Sai kalbos satsange „Tatva samykša“ 
2017 m. liepos 17 d., Mudenahalis
Madhusudanas Naidu, „Iš širdies“, Nr. 4, p. 22–23

0
0
0
s2sdefault
powered by social2s

Svamis pasakė: „Kaip režisierius, kuris myli aktorius, tobulai atliekančius savo vaidmenis, ir kaskart pasirenka juos vaidinti vis kitame spektaklyje, taip ir Dievas, kaskart įsikūnijęs kaip Avataras, atsiveda ir Savo žmones, nes Jam labai patiko, kaip jie atliko savo vaidmenis ankstesniuose gyvenimuose.“

Kartą Svamis atskleidė: „Daugybė čia esančių sekėjų yra iš Ramajanos laikų. Jie buvo ir gopės Krišnos laikais. Daug gopių gyveno Širdi Sai laikais, o dabar jos yra ir su Satja Sai.“ Jos bus su Juo ir ateityje, nes tai Jo teatro trupė, o Svamis – režisierius. Kur bekeliautų, Jis visuomet kartu pasiima ir Savo mylimiausius aktorius, nes tada Jo darbas tampa lengvas. Kai Jis duoda scenarijų, aktorius tiksliai žino, ką daryti ir kaip atlikti savo vaidmenį.

Jei pasikviečiate sodininką ir jam pasakote, kad priešais savo namus norite gėlyno, ir jis tą padaro kruopščiai ir gerai, jūs būnate laimingi. Jei pasikviečiate valytoją ir paprašote išvalyti namus, ir jis išvalo gerai, jūs būnate laimingi. Taip ir Svamis pasikvietė mus, kad darytume Jo darbą, ir jei atliekame jį gerai, Jis būna laimingas. Padarykite, kad Svamiui patiktų, ir Jis dovanos jums bet ką, ko paprašysite. O geriausia yra tai, kad kuo daugiau Jam dirbame, tuo labiau tampame panašiais į Jį. Tuomet esame pasirengę gauti aukščiausią apdovanojimą.

Iš Šri Madhusudano Sai kalbos satsange „Tatva samykša“ 
2017 m. liepos 17 d., Mudenahalis
Madhusudanas Naidu, „Iš širdies“, Nr. 4, p. 22

0
0
0
s2sdefault
powered by social2s

Kai atvykome į Topslip tigrų rezervatą Polačyje, netoli Učio, Svamis apžvelgė visą vietovę ir pastebėjo, kad nuo vasaros karščių viskas išdžiūvę ir išdegę. Mums pasakė, kad prieš dieną kilo miško gaisrai ir todėl viskas aplinkui buvo apdegę. Žmonėms nebuvo leidžiama patekti į Topslip apylinkes, nes ten aukštai vis dar degė miškai ir gaisrai buvo nesuvaldomi. Tvyrojo alpinantis karštis, nes visame rajone buvo didžiulė sausra. Kentėjo visi gyvūnai, taip pat ir žmonės.

Tą rytą Svamis nuėjo į Savo kambarį miško svečių namuose. Aš nusekiau paskui Jį ir atsisėdau prie Jo kėdės. Tuomet Svamis pasikvietė tos vietovės miško prižiūrėtoją ir paklausė: „Kodėl taip sausa?“ Vyras atsakė: „Svami, prašau, pasigailėk šios vietovės. Čia metų metus nebuvo gero lietaus. Viskas sausa ir gyvūnai kenčia. Dar daugiau – kyla miško gaisrai. Pastarąją savaitę daugelis gyvūnų patyrė didelių sunkumų ir pavojų. Kitoje miško pusėje vis dar siaučia gaisras. Visi pareigūnai iš visų jėgų stengiasi jį užgesinti.“ Pamačiau, kaip Svamio akyse pasirodė ašaros. Jis nuliūdo. Visi išgirstame blogų naujienų ir viskas, ką dėl to padarome, tai pasakome: „O, papam (kaip liūdna)!“ – bet Svamis jaučia skausmą. Jo akys sudrėko nuo ašarų, Jis norėjo ką nors dėl to padaryti. Žinoma, Jis yra Visatos Valdovas. Jei Jis spragteltų pirštais, susiformuotų debesys ir ateitų lietus. Tačiau tą dieną Jis ketino mus kai ko pamokyti.

Ten buvusiam broliui Anandui Kadaliui Svamis pasakė neįtikėtiną dalyką:

0
0
0
s2sdefault
powered by social2s