Pasakiau Svamiui:

„Kad ir ką norėtum
pasakyti sekėjams,
pasakyk Tu.“

Ištraukos iš Šri Madhusudano Sai 
knygų ir kalbų satsanguose 

Klausimas: Nors ir sakome, kad esame Svamiui pasiekiami, bet mus varžo įvairios pareigos – ne tik darbas ar pinigų uždirbimas, bet ir rūpinimasis vaikais, savo sutuoktiniu, tėvais ir pan. Kaip visa tai suderinti?

Madhusudanas Sai: Svamis pasakė: „Viską darykite dėl Manęs. Jūsų vaikai nėra jūsų vaikai.“ Kahlilis Džibranas, vienas mėgstamiausių mano poetų, apie vaikus sako: „Jie yra sūnūs ir dukros gyvenimo, kuris ilgisi pats savęs. Jie ateina per jus, bet ne iš jūsų. Ir nors jie yra su jumis, jie jums nepriklauso.“ Tad turite palaikyti atstumą, o tuo pat metu – ir intymų artimumą. Esate jiems artimi, nes jais rūpinatės, ir tuo pat metu laikotės atokiai, nes žinote, kad jie nėra jūsų. Panašiai ir jūsų darbas nėra tik darbas. Kahlilis Džibranas sako: „Darbas – tai meilė, kuri tampa matoma“, tad darbas be meilės yra tik našta.

Viską, ką darome – nesvarbu, ar biure, ar namuose, – turėtume daryti todėl, kad mums patinka tai daryti. Mūsų šeimos, mūsų vaikai – visi priklauso Dievui, o kai jiems dirbame, mes dirbame Dievui. Dievas mums skyrė pareigą jais pasirūpinti. Tačiau turime žinoti, kur nubrėžti ribą. Kai mūsų darbas ima virsti našta ir lieka vienintelė motyvacija – užsidirbti daugiau pinigų ir tapti turtingesniems už kitus, tuomet suprantame, kad nebedirbame Dievo darbo. Kai mus užvaldo godumas ir nebepaisome dvasinių poreikių, tada suprantame, kad nebedirbame Dievo darbo. Dirbame vedini savo egoizmo. Tuomet žinome, kad elgiamės neteisingai.

Yra skirtumas tarp to, kai tą patį darbą dirbate dėl Dievo ir kai dirbate jį dėl savęs. Kai dirbate jį Dievui, tai kiekvieną apdovanojimą, kiekvieną pripažinimą, kiekvieną pagyrimą nukreipiate Jam ir sakote: „Viešpatie, tai dėl Tavęs aš visa tai gaunu. Žinau, kad šių apdovanojimų aš nenusipelnau. Gal ir įdėjau šiek tiek pastangų, bet žinau, kad gavau daugiau, nei turėčiau, ir visa tai tik Tavo dėka.“ Tada pats darbas tampa garbinimu. Tačiau kai imate prisiimti nuopelnus ir Dievą pamirštate, jūs elgiatės neteisingai. Viskas, ką darome, mus turi priartinti prie Dievo – tik tada elgiamės teisingai. Nesvarbu, ar tai būtų vaikai, darbas biure, seva ar rūpinimasis savo šeimos nariais ir draugais, – jei darome tai iš meilės Dievui, kaip Dievo duotą pareigą, ir žinome, kur nubrėžti ribą, tuomet elgiamės teisingai.

Jei Svamis ims ir pasakys: „Dabar viską mesk ir ateik. Man tavęs reikia kitam darbui“, – turime tikėti, kad jei viską mesime, Svamis viskuo pasirūpins. Jis pasirūpins vaikais, žmona ir paskola – tik Jis žino, kaip tai padaryti. Būtent tada būname pasirengę viską mesti ir nejaučiame pareigos kuo nors pasirūpinti – mes tik vykdome Dievo mums duotą užduotį. Tai teisingo gyvenimo paslaptis. Aš su šia dilema nesusidūriau, nes Svamis iš karto viską nukirto, tačiau tiems, kurie tai išgyvena, tai yra vienintelis kelias. Jei darysite viską iš meilės Dievui, tada niekas jums nepriklausys, nesijausite už nieką atsakingi ir viskas pavyks puikiai.

Tai galioja visiems santykiams. Kahlilis Džibranas apie santuoką sako: „Ir stovėkite kartu, bet ne per arti vienas kito. Nes šventyklos kolonos stovi atskirai.“ Vyras ir žmona yra tarsi dvi šventyklos kolonas, kurios turi būti kartu, bet ne per arti viena kitos. Santuoka yra dvasinė institucija, šventykla. Kai pažvelgiame į savo santykius iš dvasinio požiūrio taško, viskas tampa paprasčiau. Žinau, kad tai nėra lengva, bet tai įmanoma.

kalbos Jaunimo susitikime Bostone 
2019 m. birželio 16 d.
Šri Madhusudanas Sai, „Iš širdies 2“, Nr. 6, p. 15–17

0
0
0
s2sdefault
powered by social2s

Noriu jums papasakoti įdomų nutikimą. Svamis, keliaudamas į Rišikešą, pasiėmė keletą mokinių. Vieną rytą Jis pasikvietė Savo berniukus ir paprašė susėsti aplink Jį. Tada pamatė, kad berniukams bus dovanojami laikrodžiai. Prieš paduodamas laikrodžius Svamis ėmė jų klausinėti: „Ką reiškia laikrodis? Jis rodo laiką.“ Jis tarė: „Matote, laikas yra svarbus“, – ir tuomet pasakė kalbą apie tai, kodėl laikas yra neįkainojamas. Praėjusios akimirkos iš Dievo nebenusipirksite. Kad ir kiek norėtumėte sumokėti, susigrąžinti jos nebegalėsite. Tad laikas yra labai brangus.

Jis atskleidė neįtikėtiną dalyką, kuriuo turiu su jumis pasidalinti. Svamis pasakė: „11 sekundžių sėdėti nieko negalvojant – tai koncentracija. Be minčių išbūti 11x11 sekundžių – tai kontempliacija. O nieko negalvoti 11x11x11 sekundžių – tai meditacija.“

„Jei kas nors galės išlaikyti savo protą be minčių 11x11x11 sekundžių, jis pereis į kitą pusę. Jis bus kitoje pusėje ir niekada nenorės grįžti į šitą pusę, nes tai tokia didžiulė palaima.“

Paskui Jis pasakė: „Jei padauginate 11x11x11 sekundžių, gaunasi apie 1300 sekundžių, o tai apytiksliai 21 minutė. Jei medituodami galite savo protą išlaikyti be minčių 21 minutę, paskendę savyje, tuomet esate išgelbėti, perėjote į kitą pusę! Tokie žmonės daugiau negimsta ir nemiršta – jie jau yra suvokę Save.“

Jis pabrėžė: „Kokia tai nesėkmė! Kokia žmogiškojo gyvenimo ironija! Buvote gimę šimtus ir tūkstančius kartų, tačiau nesugebėjote 20 minučių praleisti meditacijoje. Kadangi nesugebėjote 20 minučių būti panirę į save, tai jums kainavo šimtus gyvenimų šioje žemėje.“

Tai išties buvo naujas mąstymo būdas, naujas būdas pažvelgti į dalykus. Svamis pasakė: „Jei tik galėtumėte išlaikyti savo protą stabilų 21 minutę, jums nebereiktų gimti ir dar kartą grįžti į šią žemę, vėl patirti naujo gyvenimo agonijos ir sunkumų. Nieko tokio nebereikėtų daugiau patirti. Tačiau jei nesugebėsite to padaryti, turėsite atgimti dar šimtus kartų ir Žemėje praleisti šimtus metų.“

Tada Jis pasakė: „Protas yra labai nepastovus. Jis gali išlikti stabilus 20 minučių ir 59 sekundes, bet 60-ąją sekundę prarasti stabilumą – ir taip jūs prarastumėte kontrolę ir turėtumėte viską pradėti iš naujo.“ Reikia nuolat praktikuotis, kaip protą vis grąžinti į tikrąją Savastį – į panirimo Savastyje būseną. Savasties suvokimas reikalauja daug pastangų.

Įsivaizduokite, kaip sudėtinga tai turėtų būti, jei net išminčiams nepavyko to pasiekti. Jie praleidžia gyvenimą po gyvenimo, šimtus metų Himalajuose medituodami, atsiskyrę nuo visų pasaulietinių pramogų, ir vis tiek negali 21 minutę išlaikyti savo proto sutelkto į Savastį. Tokia yra žmonijos padėtis. Tokia ir mūsų proto būklė. Svamis yra sakęs, jog svarbu stengtis rimtai medituoti. Paskui Jis mokiniams nurodė: „Matote, tai jums puiki galimybė: manušjatvam – esate gimę žmonėmis; mumukšutvam – taip pat trokštate išsivaduoti; ir mahapuruša samšrajah – dar turite ir puikiausių mokytojų draugiją. Jūs turite gerą draugiją, jūs esate Dievo draugijoje. Jei tai negali nutikti dabar, tai sakykite Man, kada dar tai gali įvykti? Jei tai negali nutikti tokiu būdu, tuomet kaip kitaip tai gali įvykti?“ Tad aš manau, kad visi turime spirti sau į užpakalį ir šokti į bedugnę. Jei Svamis nepakankamai mus stumia, turėtume pastumti save patys, kad tai padarytume ir atsikratytume visų savo prieraišų, idėjų, ego ir individualybių.“

Iš Šri Madhusudano Sai kalbos satsange „Tatva samykša“ 
2017 m. gruodžio 4 d., Mudenahalis
Madhusudanas Naidu, „Iš širdies“, Nr. 5, p.7–8

0
0
0
s2sdefault
powered by social2s

Kai pabaigėme Gulbargos akademinio miestelio, kuris buvo pats pirmasis akademinis miestelis, inauguraciją, pamaniau, kad tai gyvenimo pabaiga! Vien jau vienas akademinis miestelis mums kainavo milžiniškas pastangas ir aš maniau, kad jokiu būdu negalėtume įsteigti dar vieno. Tas kaimas Gulbargoje buvo apleista kaimo vietovė, kurioje temperatūra pakildavo virš 45º C, kur nebuvo jokių oro kondicionierių, kur kepindavo karšta saulė ir beveik nebūdavo pavėsio. Tuo metu jau buvau pripratęs prie patogaus gyvenimo Bengalūre, tad buvo nepaprastai sunku būti Gulbargoje tokiomis ekstremaliomis sąlygomis. Vanduo buvo toks kietas, jog plaukai styrodavo, o muilas kūno nenuplaudavo. Turėjau begalę nusiskundimų! Maniau, kad pastatę vieną akademinį miestelį tokiomis žiauriomis sąlygomis, atlikome pakankamai sadhanos visam gyvenimui.

Mums grįžtant aš mąsčiau: „Svami, kokia prasmė statyti dar daugiau akademinių miestelių? Vieno miestelio užtenka. Net jei šiandien pastatysime mokyklą, rytoj gims dar daugiau vaikų, jie bus nemokyti, nes gims skurdžiose kaimo vietovėse ir jų tėvai neišgalės suteikti jiems išsilavinimo. Tad kokia viso to prasmė? Kad ir kiek nuveiktume, to nepakaks. Mes negalėsime išspręsti visų pasaulio problemų.“ Taip aš bandžiau ginčytis su Svamiu.

Jis pasakė: „O! Ar tu manai, kad tai daroma kieno nors kito labui? Neturtingiems vaikams, kurie negali gauti išsilavinimo? Tiems, kurie ligoninėje negali sulaukti gydymo? Ne, visiškai ne. Iš Savo meilės ir gailesčio tau, Aš darau tai tavo labui, kad tarnaudamas taptum nesavanaudžiu. Kas dieną liks vis mažiau tavojo „aš“ ir vieną dieną tapsi visiškai nesavanaudžiu. Tą dieną tu gebėsi suvoksi aukščiausiąją tiesą. Darau tai iš Savo atjautos ir gailesčio tau, o ne dėl šių vaikų. Galiausiai jie irgi gaus naudos. Šios sevos naudą pirmiausia patiri tu! Ny myda undina prema vala (iš Savo meilės tau) Aš suteikiau tau šią progą daryti sevą, nes taip tu tapsi nesavanaudžiu kaip Aš.“

Iš Šri Madhusudano Sai kalbos satsange „Tatva samykša“ 
2017 m. liepos 17 d., Mudenahalis
Madhusudanas Naidu, „Iš širdies“, Nr. 4, p. 7.

Nuotraukoje – virš Mandjos akademinio miestelio

0
0
0
s2sdefault
powered by social2s

Šri Lankoje apsilankėme namuose, kuriuose vyksta daug vadinamųjų „stebuklų“. Svamio buvimas ten pasireiškia įvairiausiais būdais. Keliose vietose materializuodavosi vibhutis ir kumkumas, o kai kur tiesiog iš oro pasirodydavo statulos, nekalbant jau apie ant sienų ir popieriaus lapų atsirandančias Jo žinutes. Šių stebuklingų namų „Sai Malar“ gyventojai ilgą laiką meldė Svamio, kad Jis ateitų į jų namus. Ankstesnių kelionių į Šri Lanką metu Svamis nebuvo apsilankęs šiuose namuose, nors ir buvo pažadėjęs. Tam žmogui, kurio tėvas jau buvo miręs, prieš dešimt metų Svamis buvo pažadėjęs, kad atvyks į šiuos namus su daugybe VIP′ų (labai svarbių asmenų). Taip galiausiai ir įvyko. Motina ir dukra be galo džiaugėsi, galėdamos priimti Svamį kartu su Jo pasirinktais sekėjais. Vakar apsilankėme šiuose namuose ir buvome juose apie 15 ar 20 minučių. Svarsčiau, kas gi daro visus tuos stebuklingus dalykus: rašo ant sienų, materializuoja statulėles, rašo žinutes ir visa kita. Norėjau sužinoti, kas atlieka visus tuos dalykus, nes nemačiau, kad Svamis būtų vaikštinėjęs ir tai daręs. Tada pastebėjau, kad aplinkui buvo labai daug kitų būtybių. Tiesą sakant, kambarį buvo užplūdę daugybė būtybių – mažų, didelių, net ir mažyčių, į vaikus panašių cherubinų – ir jie visi stovėjo, labai nekantraudami pamatyti Svamį. Žiūrėdamas į juos visus Svamis pasakė: „Jie visi yra Mano tarnai. Jie atlieka šį darbą už Mane. Siunčiu juos į visas pasaulio dalis ir paskatinu juos daryti tokius dalykus. Jūs dirbate Mano darbą šiame pasaulyje, o jie Mano darbą daro kitame pasaulyje.“ Supratau, kad yra daug Jam padedančių būtybių, kurios pasiruošusios Jam padėti bet kada.

Kartais aš ateinu į Anandam ir atidaręs duris netikėtai pamatau nežemiškas esybes ar dangišką būtybę, ten stovinčią ir šnekančią su Svamiu. Svarstau, ar man įeiti, ar stovėti ir laukti. Kartais Jis leidžia man įeiti ir pastovėti kamputyje, o kitais kartais Jis nutraukia susitikimą ir imasi to, ką turi atlikti su manimi. Būtybių pilna visur. Svamis man pasakė: „Visata, kurios tu nematai, yra kur kas didesnė už tą, kurią patiri savo juslėmis. Šis fizinis pasaulis tėra mažytė dalelytė nedalomos visumos, kuri atskleidžiama tavo juslėms.“ Visata apima daug daugiau, nei aprėpia mūsų juslės.

Galėjome į tai žvilgtelėti mūsų neseniai vykusioje išvykoje į Šri Lanką, kur mačiau labai daug Jo tarnų, visuomet pasiruošusių Jam patarnauti. Jie visi buvo pasiruošę dėl Jo padaryti bet ką bet kuriuo metu.

Iš Šri Madhusudano Sai kalbos satsange „Tatva samykša“ 
2017 m. liepos 17 d., Mudenahalis
Madhusudanas Naidu, „Iš širdies“, Nr. 4, p. 3–4.

0
0
0
s2sdefault
powered by social2s

Kur mūsų vieta visoje šioje misijoje? Savo vietą šioje misijoje atrasime, kai imsime daryti tai, ką Jis nori, nes tuomet visu kitu bus pasirūpinta. Ką Jis nori, kad mes darytume? Jis nori, kad nesavanaudiškai tarnautume, – taip mūsų ego sumažėtų ir taptume panašesni į Jį, kol vieną dieną taptume Juo. Tą dieną bus ne vienas, dešimt ar šimtas, o tūkstančiai Sai Babų, visame pasaulyje dirbančių tą darbą. Kokia būtų nesėkmė, jei Avatarui nusileidus į pasaulį, pasaulis nepasikeistų, nes instrumentai buvo netikę? Ar neturėtume šiam Avatarui padėti padaryti tai, ką Jis nori?

Iš Šri Madhusudano Sai kalbos satsange „Tatva samykša“ 
2017 m. liepos 17 d., Mudenahalis
Madhusudanas Naidu, „Iš širdies“, Nr. 4, p. 19–20.

0
0
0
s2sdefault
powered by social2s

„Gerai, Svami, vieną dieną aš tapsiu nesavanaudžiu. Na ir kas?“ – paklausiau aš, vis dar šiek tiek susijaudinęs.

Jis ramiai atsakė: „Tuomet galėsi padėti kitiems tapti nesavanaudžiais. Kai pakyli aukščiau, turi mokyti ir kitus, kad jie taip pat galėtų kilti. Tai Mano kelias, tai Mano žaidimas. Kai suvoki, turi padėti ir kitiems suvokti. Geriausia seva, kuria tik galima užsiimti, – tai suvokti tikrąją Savastį, nes tada jums nereikia nieko daryti, viskas tiesiog vyksta. Pažiūrėkite į saulę. Kai tik ji pakyla danguje, pasirūpinama visu pasauliu. Pati saulė nedaro nieko – ji tiesiog ten būna. Žinoma, ji save degina atlikdama sevą, – tarnaudama pasauliui, tačiau saulei patekėjus, pasirūpinama viskuo. Toks yra ir tikrąją Savastį suvokęs žmogus. Kai jis suvokia Savastį, visas pasaulis gauna naudos vien tik iš jo buvimo. Tai yra etapas, kurį žmogus turi pasiekti.“

Turėsi aukštus tikslus – kilsi aukštai, turėsi žemus tikslus – liksi apačioje. Jo tikslas, kad kiekvienas taptų Savastį suvokusia būtybe, ir kad tai pasiektume, Jis parodė mums kelią – nesavanaudiškai tarnauti. Nesava­naudiška tarnystė yra greičiausias ir lengviausias būdas Jį pasiekti.

Iš Šri Madhusudano Sai kalbos satsange „Tatva samykša“ 
2017 m. liepos 17 d., Mudenahalis
Madhusudanas Naidu, „Iš širdies“, Nr. 4, p. 7–8.

0
0
0
s2sdefault
powered by social2s

Kas atsitinka, kai esame su Svamiu? Gera būti pakerėtam Jo buvimo, Jo grožio ir jus apėmusių jausmų. Tačiau ar ilgai tai trunka? Dažniausiai tik tiek, kiek trunka daršanas. Taip anksčiau būdavo ir man, tačiau kai tai baigiasi, kur mes esame? Kaip jaučiamės? Kas esame? Turime vis klausti savęs šio klausimo, nes Jis tiek daug stengiasi, kad išlaikytų mus teisingame kelyje.

„Mano misija nepasibaigs, kol liks nors vienas žmogus Žemėje, nesuvokęs savo Savasties. Trisdešimt mokyklų, dešimt ligoninių, vandens projektai, ašramai – ar tai ir yra Mano misija? Ne, visiškai ne. Tai labai ribotas Mano darbo supratimas. Mano misija nesibaigs, kol kiekvienas žmogus šioje Žemėje nesuvoks Savasties!“ – paskelbė Svamis.

Tad kai kas nors paklausia: „Kaip galėčiau Tau padėti Tavo misijoje, Svami?“, ką Svamis į tai atsako? Jis sako: „Tu gali Man padėti tapdamas Manimi! Nes jei vienas Sai Baba gali padaryti tiek daug, tai du Sai Babos galėtų padaryti daug daugiau. Jūs turite tapti Manimi, kad padėtumėte Man Mano misijoje.“

Vėl grįžtant prie to paties klausimo: „Ką galime padaryti, kad padėtume Jam Jo misijoje?“ Turime tapti Juo, tapti Savastį suvokusiais, tapti nesava­naudžiais ir tapti tyrais – būtent to Jis iš mūsų ir tikisi.

Iš Šri Madhusudano Sai kalbos satsange „Tatva samykša“ 
2017 m. liepos 17 d., Mudenahalis
Madhusudanas Naidu, „Iš širdies“, Nr. 4, p. 8–9

0
0
0
s2sdefault
powered by social2s