Sadguru Šri Madhusudano Sai kalba
per Bhagavano Šri Satjos Sai Babos 95-ąjį Gimtadienį
Šri Satja Sai Premamrutam, Mudenahalis, 2020 m. lapkričio 23 d.
(video >>)
Laikas atėjo.
Atėjo laikas, kai turime kalbėtis savo širdyse, nes žodžiai negali perduoti viso to, ką jums turiu pasakyti Aš ir ką jūs turite pasakyti Man. Visi žinojome, kad ateis laikas, kai Dievą turėsime rasti savo viduje. Mes buvome tam ruošiami. Taigi, laikas atėjo atsigręžti į vidų ir klausytis to balso viduje, savo širdies tyloje. Tai neįvyko staiga. Apie tai nebuvo nepranešta. Tai nėra siurprizas. Per visus tuos metus buvo pasakyta daug – ta pati tiesa per skirtingas burnas. O tiesa juk yra tik viena. Kokia daugybe būdų galite apie tai kalbėti? Kokia daugybe būdų galite tai išgirsti? Todėl mes visi – visi žmonės, visi sekėjai visame pasaulyje, jaunimas, mokiniai ir studentai – dabar turime stengtis išgirsti savo sąmonę, kuri kalba tyloje jūsų pačių širdyje. O ta sąmonė yra viena ir ta pati. Mes jai suteikėme vardą, mes ją įvairiai pavadinome. Mes ją vadinome Šventuoju iš Širdi, vadinome Putaparčio Dievu, vadinome Guru Mudenahalyje. Bet visa tai yra vienas ir tas pats – tas pats balsas tos pačios sąmonės, kuri kalba kiekvienam iš mūsų, mūsų pačių viduje.
C. Šrynivasas sakė, kad Dievas iš tikrųjų yra mokytojas. Jis vaidina daugybę vaidmenų, bet pats svarbiausias Dievo vaidmuo – mokyti žmoniją eiti vidun. Jis gali naudoti įvairiausius būdus. Tai gali būti meditacija, tai gali būti seva, tai gali būti bhadžanos, tai gali būti satsangas – tai gali būti bet kas. Bet visa tai yra būdai eiti vidun, o ne išorėn. Tad šiame etape užduotis – visus išmokyti eiti vidun. Daugiau nebegalime sau leisti būti vaikais, kuriems reikia liepti, juos stumti ar net bausti. Dėl savo aukščiausios gerovės turime tai padaryti, tad turime pasukti vidun. Mokytojo užduotis, kuri guli ant Mano pečių, reikalauja, kad užtikrinčiau, jog šie mokiniai išmoktų savo pamokas šiame gyvenime. Todėl atėjo laikas mums to išmokti, dėti visas pastangas ir pasukti vidun.
Aš žinau, kad būtų per sunku, jei tai įvyktų staiga, bet tikrai žinau, kad tai palaipsniui ir užtikrintai mažės, kol liks tik tyla. Tą Aš turiu daryti, ir nesvarbu, ar kam nors tai patinka ar ne, ar kam nors tai patogu ar ne, ar kam tai malonu ar ne, – laikas atėjo! Ir todėl turime išmokti klausytis savo sąmonės balso viduje. Tokia yra užduotis šitai Mano misijos fazei.
Aš nenoriu jūsų gąsdinti, bet žinau, kad mūsų pokalbiai bus daug džiaugsmingesni, kai vyks privačiai mūsų širdyse, o ne viešai. Ir jūs džiaugsitės susisiekę su savo sąmone. Ir nebandykite jai duoti vardo ar priskirti pavidalo, kurių ji neturi, – nekurkite to! Anapus Širdžio, Parčio, Mudenahalio ir vietų ateityje yra tas principas, yra ta būtis, kurią reikia atpažinti. Ir tai yra užduotis mums. Tad noriu tik pasakyti tai, kas akivaizdu: natūralu, kad bus ilgesnė tyla ir mažiau kalbų. Apie tai Aš jums sakiau, pasakiau tai pačią pirmąją dieną, kai atvykau į šią vietą, kad ateityje taip bus. Dėl savo išsilaisvinimo turime dirbti tyloje. Tarnauti turime tyloje. Turime eiti šiuo dvasingumo keliu tyloje – savo širdžių tyloje, kur Dievas kiekvienam kalba tuo pačiu būdu.
Štai kodėl Aš sakau, kad tai labai reikšminga diena. Jei tas Satjos Sai pavidalas būtų čia fiziškai, tai būtų paskutinis fizinis gimtadienis. Po to būtų tik pamokos tyloje. Iš savo gailestingumo Jis nusprendė ir toliau daryti tai, ką darė iki šiol, iki šios dienos. Geriausiu atveju tai tik dar vieni metai ar panašiai, o po to viskas priklausys nuo mūsų – ne nuo Guru, ne nuo Dievo. Tai nuo mūsų, kaip žmonių, priklauso rasti kelią į savo pačių širdis. Taip, mūsų šventraščiai teigia, kad ateina Avatarai, įsikūnija Dievas, kad pasireiškia ta nepasireiškusi sąmonė. Bet anapus visų tų apraiškų glūdi šis principas, tiesa, kurioje mes visi esame viena. Niekas nekyla, niekas nesileidžia. Mes tiesiog esame. Ir dabar atėjo laikas tai pripažinti, pakilti ir tai suvokti. Ir tai užduotis ateičiai.
Tarnystės projektai vyks. Jie yra natūralus ir spontaniškas mūsų dvasinės gelmės pasireiškimas. Tam nereikia jokios kitos motyvacijos, o tik būti darnoje su visa kūrinija, jausti visų vienovę. Tai spontaniškai plėtos tuos tarnystės projektus. Bet tai nėra pagrindinė užduotis. Užduotis – kad kiekvienas iš mūsų atsigręžtų vidun, susisiektų su tuo dieviškumu, esančiu viduje. Neieškokite atramos išorėje. Kai galite gerai stovėti ant dviejų kojų, jūsų nereikia laikyti. Vaikui reikia įsitverti į tėvo ar motinos pirštą, kad galėtų eiti. Jei tėvo ranką paleidžia, jis pasičiumpa motinos. Bet dabar vaikas užaugo ir pats gali eiti savo abiem kojomis. Todėl yra taip, kaip yra.
Tikėkitės mažiau kalbų, daugiau tylos, daugiau savistabos, susisiekite su savastimi savo viduje, užuot ieškoję ženklų išorėje. Nuo šiol Misija bus tokia.
Visiems sekėjams, kurie dabar žiūri: Aš žinau, jau ir taip gana blogai, kad negalėjote atvykti, o dar Aš sakau, kad kalbėsiu mažiau. Bet Aš nesakiau, kad jūsų neaplankysiu, kad su jumis nesusitiksiu. Mes susitiksime. Mes lankysime vieni kitus, bet ne taip, kaip pastaruosius keletą metų, o labiau savo širdyse. Ir nebijokite, kad tai per griežta, kad tai nebus taip džiaugsminga, kaip yra dabar. Netiesa. Jūs pamatysite, kad tai suteiks daug daugiau palaimos, daug daugiau džiaugsmo. Anapus vardų ir pavidalų, kuriuos taip karštai, entuziastingai, nuoširdžiai garbiname, slypi ta tiesa, kurios, deja, vengiama, ir kurią reikia atskleisti. Tą tiesą reikia suprasti. Tą tiesą apie mūsų vienovę reikia suvokti.
Aš darysiu viską, kas buvo Man pasakyta, bet svarbiausias Mano darbas – žinoma, ne statyti mokyklas ir ligonines. Tai jo dalis, bet tai ne viskas. Tai ne jo esmė. Šios Misijos esmė – padėti kiekvienam atsisukti į savo vidų, kad jums daugiau Manęs nebereikėtų. Jei Man nepavyks padaryti jūsų nepriklausomais nuo Manęs, tada Mano Misija bus nepavykusi. Tai užduotis, kurios negaliu sužlugdyti. Tai Man buvo nurodyta ir Man aišku, ką reikia padaryti ir kaip tai turi būti padaryta. Mes švęsime ne vieną dieną metuose ar dvi, ar dešimt. Mes švęsime kiekvieną dieną. Mes švęsime kiekvieną savo egzistencijos akimirką mūsų vienovėje, ir tokia yra ateitis. Bus vadovavimo, bus apdovanojimų, bus ir papeikimų, bet daug svarbiau, kad tai yra kelias į priekį, kur visi turime atsisukti vidun. Vis tiek maždaug šiuo metu tai būtų nutikę, kai vardas ir pavidalas būtų išnykęs ir nebeturėtume kito pasirinkimo, kaip tik atsisukti vidun. Tai tik Jo geranoriškumas, Jo malonė, kad leido tam vykti palaipsniui, lėtai, kad mes galėtume tai priimti, tai įsisavinti.
Kiekviena akimirka yra dieviška. Kiekviena diena yra dieviška. Kiekvieni metai yra dieviški. Kiekvienas yra dieviškas. Viskas yra dieviška. Kol to nesuvoksime, mūsų užduotis nebus įvykdyta. Tai turėjo įvykti ir tai įvyks. Tai vyksta. Meilei nereikia žodžių. Meilei nereikia susitikimų. Meilei nereikia iškilmių. Meilei pakanka jos pačios, todėl tai meilei, kuria dalinamės vieni su kitais kaip vienas, būdami viena tame dieviškume, nereikia jokios išorinės paramos. Mes žinosime, kad mylime vieni kitus. Mes žinosime, kad Aš myliu jus visus, o jūs visi mylite Mane. Aš tiesiog žinau. Man nereikia to sakyti. Jūsų nereikia įtikinėti. Turime tai rasti viduje. Būtent tai Aš ir darysiu.
Dievas yra. Dievas yra visuose. Jūs esate Dievas. Tai yra kelias.
Pasakyta užtektinai.