Krišnos gimtadienio kalba
2020.08.11, Mudenahalis

Viešpats, kuris gyvena visuose, Vasudevos ir Devakės sūnus, sunaikinęs demonus Kamsą ir kt., bet dar svarbiau, kad tai visuotinis mokytojas, kuris nepriklauso vienam regionui, vienai kastai, vienai religijai, bet Jo mokymas iš esmės yra universalus. Tokiam Sadguru, tokiam guru, Džagatguru (Visatos Mokytojui), koks yra Krišna, mes lenkiamės šią ypatingą Krišna Džanmaštami (Krišnos gimimo) dieną.

Avataras iš begalinės atjautos ir meilės žmonijai, pasauliui, nusileidžia į jų lygį, į kūną, į pavidalą, su vardu ir turėdamas tikslą. O kai nusileidžia, Jis turi abi – ir džyvapragnią, individualią sąmonę, ir Daivapragnią, Dieviškąją sąmonę. Ką tai reiškia – individuali sąmonė, džyvapragnia, ir tuo pat metu Dieviškoji sąmonė, Daivapragnia? Daivapragnia reiškia, kad visais laikais, visose situacijose, visose vietose Avataras visada pilnai suvokia Savo Dieviškumą. O kai veikia pasaulyje, įgavęs vardą ir pavidalą, tam tikras savybes, turėdamas taip vadinamą misiją ar tikslą, Jis elgiasi tam tikru būdu – tai yra džyvapragnia.

Širdi Baba visą maistą, kurį Jam duodavo įvairiuose namuose, sumaišydavo ir tada valgydavo viską kartu. Daugiausia tai būdavo Šiaurės Indijos maistas, Maharaštros patiekalai, čapačiai, lęšiai, daržovės, kartais šiek tiek džagerio ar pan. O Satja Sai maitinosi labai paprastai, Jis valgydavo tam tikrą maistą, kurį mėgo. Taip pat skiriasi ir asmenybių bruožai, elgsena, kalba, kuria jie kalbėjo, mokymai, kuriuos jie duodavo. Jie daug kuo skyrėsi, bet esmė buvo ta pati. Viso valgomo maisto esencija yra ta pati, bet skirtingų patiekalų skonis, išvaizda, tai, kaip jie gaminami ir kaip jais mėgaujamasi, – skiriasi. Tikslas yra vienas – iš to suvalgyto ir suvirškinto maisto gauti energijos.

Panašiai ir Avaratai ateina, turėdami Savus bruožus, Savo vardus ir Savo pavidalus, Savo tikslus, Savo sritį, žaidimų erdvę – sritį, kurioje jie nori vaidinti Savo vaidmenį pasaulyje. Ir jie pasirenka viską pagal tai, kas jiems patinka, niekas už juos negali to parinkti. Jie pasirenka Savo tėvus, jie pasirenka Savo gyvenamąją vietą, jie pasirenka tai, kokie žmonės turėtų dalyvauti, jie pasirenka, kokį mokymą skelbs, kokį darbą jie turi padaryti – Avatarai pasirenka absoliučiai viską, nėra nė vieno atsitiktinio dalyko, nors taip ir gali atrodyti.

Pavyzdžiui, Krišna pasirinko gimti kalėjime. Tai nėra labai maloni vieta gimti, tačiau Jis taip pasirinko ir niekas negali to sustabdyti, jei Jis pasirinko gimti kalėjime. Ar kas nors norėtų gimti kalėjime? Niekas. Bet Krišna taip pasirinko. Kas galėtų tai užginčyti? Niekas. Jis pasirinko gimti tokiose sudėtingose aplinkybėse. Jo Paties dėdė kėsinosi Jį nužudyti, net kai Jis buvo mažas kūdikis, ką tik gimęs. Jo tėvas Vasudeva kažkaip pernešė Jį per patvinusią Jamunos upę, paguldė Jį į Jašodos lopšį (jūs žinote tą istoriją) ir pasiėmė Jašodos dukrą. Todėl Kamsa apsigavo manydamas, kad jie susilaukė dukros. Bet mergaitė pasakė: „Aš esu Mahamaja, aš nesu paprasta. Aš visada lydžiu Viešpatį.“ Kur tik yra Višnus, ten yra ir Višnaus maja. Kamsa bandė nužudyti Krišnos mają, bet Krišnos maja nužudė jį patį.

Ši Krišnos majos dalis yra džyvapragnia, o Krišnos Višnaus dalis yra Daivapragnia. Tačiau Avataro maja yra labai labai patraukli, kaip ir mago triukai – ji labai vilioja. Mes pamirštame magą, o žiūrime į mago triukus. Taip ir Višnaus maja, Krišnos maja, Krišnos džyvapragnia yra daug patrauklesnė ir kartais uždengia, paslepia Krišnos Daivapragnią – tai, kas Jis iš tiesų yra.

Galite manyti, kad Jis nužudė Kamsą, nužudė daugybę rakšasų, kurie buvo visokiausi, visokiausių rūšių – kaip gyvuliai, paukščiai, gyvatės, kaip žmonės, karaliai, net kaip moterys, vyrai. Jis padarė visokiausių dalykų, Jis nužudė jų daugybę. Jūs manote, kad tai yra Krišna, kad Krišnos asmenybė tokia galinga, kad Jis pats galingiausias iš visų. Bet tai yra Krišnos džyvapragnia, o ne Daivapragnia.

Arba jūs manote, kad tai švelni Krišnos fleita, kuri vienodai traukė ir gyvūnus, ir žmones. Žmonės bėgdavo pas Jį, jie negalėdavo likti nuošaly, jie būdavo pakerėti, užhipnotizuoti Jo fleitos melodijos ir skubėdavo prie Jo. Ir mes manome, kad tai Krišna. Bet tai irgi yra Krišnos džyvapragnia.

Mažas piemenukas, labai žavus, labai nuostabus, grodavo fleita ir visus linksmindavo, išdykaudavo ir sukeldavo visus ant kojų. Vykdavo daugybė lylų. Bet visa tai irgi yra tik Krišnos džyvapragnia.

Jūs manote – ne, Krišna užaugo, nužudė Kamsą, Savo senelį pasodino į sostą, paskui susidraugavo su Pandavais, juos mokė, vedė pirmyn ir jie tapo Krišnai labai artimi. Anksčiau Pandavai nebuvo Krišnai tokie artimi. Bet galiausiai Krišna visada būdavo su jais, jie visada sulaukdavo Krišnos patarimų ir vadovavimo visose gyvenimo srityje. Jis patardavo ir politiniais klausimais, kaip elgtis su priešais, kurių jie turėjo. Visais, net mažiausiais gyvenimo klausimais jie prašydavo Krišnos patarimo. Jis tapo labai geru jų draugu, vadovu ir patarėju. Mes manome, kad tai Krišnos asmenybė. Kaip Jis išgelbėjo Pandavus iš visokiausių sunkumų, galiausiai net kovėsi mūšyje, bent jau padėjo jiems kautis mūšyje, juos išgelbėjo ir sugrąžino jiems teisėtai priklausiusią karalystę. Todėl Krišna yra didis. Tai irgi Krišnos džyvapragnia.

Krišnos Daivapragnia pasireiškė vienintelį kartą – jos daršanas ir vizija buvo tik tada, kai Jis mokė Gytos, kai tapo Džagatguru ir kalbėjo apie Aukščiausiąją Tiesą. Jis niekada nekalbėjo to kitur, kad „Aš esu Tas, kuris gyvena visuose, be Manę nėra nieko, Aš esu visa ko esmė.“ Tokiu tonu, tokių žodžių Jis nesakė gopėms, Jis to nekalbėjo Savo seneliui karaliui, net Savo tėvams. Jis apie tai nekalbėjo Pandavams ar vadinamiesiems Savo šeimos nariams. Visą laiką Jis bendraudavo su jais tik kaip džyvapragnia, kaip asmuo Krišna, turintis kūną, pavidalą, vardą, su visomis savybėmis ir galiomis, kurias turėjo. Vienintelį kartą Jis parodė Savo Daivapragnią tada, kai per Bhagavadgytą perdavė aukščiausią išmintį Ardžunai, arba, galima sakyti, per Ardžuną visai žmonijai. Štai tada Jis iš tikrųjų praskleidė džyvapragnios uždangą ir leido žmonijai žvilgtelėti į Savo Daivapragnią.

Taip elgiasi ir visi Avatarai. Pažvelkite į Šri Ramą. Jūs manote, kad Šri Rama nužudė Ravaną naudodamasis Savo Daivapragnia. Ne. Tai irgi buvo Ramos džyvapragnia. Jis buvo labai stiprus karys ir galėjo padaryti labai galingų dalykų, nes buvo to išmokytas. Jis išmoko visas astravidjas iš daug guru ir elgėsi kaip bet kuris kitas žmogus – eidavo į gurukulą pas guru, gerai elgėsi ir įgavo visokiausių galių, šastrų žinių (šastravidją). Jei Jis nutiesė akmeninį tiltą per vandenyną ir galiausiai nukeliavęs į Lanką nužudė Ravaną, visa tai buvo tik Jo džyvapragnia.

Taigi Avataro džyvapragnia beveik visą laiką užima ir uždengia Jo Daivapragnią. Tad kartais sunku suprasti Avatarus, suprasti jų elgesį, suprasti tai, ką jie daro. Pasaulis dažniausiai nepastebi Avataro Daivapragnios. Žmonės visada pastebi tik džyvapragnią: „Avataras labai gražus, žavingas, mes norime sėdėti prie Jo kojų, nenorime Jo palikti. Jis mums daro tiek daug puikių dalykų, Jis mus moko daugybės gerų dalykų. Jis toks geras, gailestingas“, – visokiausių dalykų. Bet Avataro esmė yra Daivapragnia. Avataras ateina ar nusileidžia tam, kad pakylėtų visus – tai pagrindinis Jo tikslas. Visi kiti tikslai tik Jam priskiriami. Avataras nusileidžia tik tam, kad pakylėtų žmoniją. Tai gali įvykti įvairiausiais būdais – per lylas (dieviškuosius žaidimus), mahimas (stebuklus), upadešas (mokymus), sevą. Bet svarbiausia priežastis, kodėl Avataras nusileidžia, yra tik tokia – kad žmogus galėtų pakilti iki dieviškų aukštumų. Tai vienintelis Avataro tikslas.

Bet pirmiausia žmoniją, kuri pasimetusi tarp vardų ir pavidalų, reikia prie Avataro pritraukti. Todėl Krišna traukia žmones prie Savęs. Kaip patraukiate mažą vaiką? Galite vaiką pakviesti ir pasakyti: „Eikš, aš tave išmokysiu Bhagavadgytos.“ Joks vaikas neateis. Jei neateina suaugusieji, tai argi ateis vaikai? Turite juos patraukti parodydami saldainių, šokoladukų ar kokių nors žaislų, kurie juos patrauktų ir sudomintų. Taip ir Avataro lylos, mahimos vaikus labai patraukia. Todėl Jis nuo to ir pradeda – nuo lylų ir mahimų. Ir visi žmonės būna patraukti: „Jis turi supergalių, jis gali padaryti žmogui neįmanomų dalykų, Jis gali pradingti, Jis gali atsirasti, Jis gali išgydyti ligas, Jis gali skaityti žmonių mintis, matyti ateitį, pasakyti praeitį.“ Štai taip Jis patraukia.

Pirmoji Svamio gyvenimo fazė – pirmieji ir antrieji 16 metų – buvo lylos ir mahimos. Tai pirmoji Avataro gyvenimo dalis. Taip buvo ir su Krišna. Visos Jo dienos Brindavane, Gokule, net ankstyvieji laikai Mathuroje – visur buvo tik lylos ir mahimos. Ką tik buvo papasakota Kubdžos istorija. Kai Šri Krišna atvyko į Mathurą, kaip Jis pritraukė Mathuros žmones? Kaip Jis paskelbė apie Save? Pati garsiausia moteris Mathuroje buvo ši Kubdža. Jei Jis ką nors jai padarytų, sužinotų visa Mathura. Tik ištarus žodį, įvyko stebuklas. Kas nutiko? Ta moteris buvo labai luoša ir negraži, o kai atėję berniukas Krišna ją tik palietė, ji išsitiesė ir virto gražia moterimi, be jokių kūno deformacijų. Tai buvo Jo būdas patraukti visos Mathuros dėmesį. Taip pat ir tada, kai atvyko į Brindavaną, Jis turėjo Savo būdų pritraukti visų žmonių dėmesį – Jis išžudė demonus, darė visokiausias lylas su gopėmis, rasalylą, staiga tapdamas daugybe. Tai buvo Jo būdai pritraukti žmones. Kiekvienas Avataras taip darė, ir Svamis taip darė. Lyla ir mahima – tai pirmieji 2 Avataro gyvenimo etapai, sankaršanos fazė.

Paskui kiti du etapai – upadeša (mokymas) ir vidja (išmintis). Upadeša – para (dvasiniai dalykai), vidjaapara (pasaulietiniai dalykai). Jis žmones patraukdavo abiem būdais. Tą patį darė ir Krišna. Ką gi Jis darė? Jis jau juos patraukė. Dabar Jis dirbo. Jis dėjo pastangas. Kai jau žmones buvo patraukęs prie Savęs, dabar Jis juos mokė, dabar Jis jiems suteikė aukščiausią išmintį, dėl ko ir buvo atėjęs.

Tai ta Krišnos gyvenimo dalis, kai Jis prisidėjo prie Pandavų ir ėmė daug laiko leisti su Pandavais, ypač su Ardžuna, nes prasidėjo antroji Jo Avataro misijos fazė. Svamis irgi taip darė. Jis dėjo daug pastangų – keliaudavo po šalį, duodavo upadešas (mokydavo), kalbėdavosi su žmonėmis, duodavo begalę interviu, priimdavo kvietimus, keliaudavo pakviestas, apsistodavo žmonių namuose – darė daugybė darbų upadešos laiku.

Ir vidja. Kai liovėsi keliauti ir mokyti, Jis įsteigė Savo mokymą, kad žmogės atvyktų pas Jį, į Jo ašramą, ir galėtų iš Jo mokytis ir jauni, ir seni. Taip ir Krišna iš pradžių susidraugavo su Pandavais, o paskui Pandavai dėl visko kreipdavosi į Krišną.

Tad Svamis irgi tai darė – upadeša, vidja. 16+16 metų daugiausia praleido mokydamas. Sudominimas baigėsi, dėmesio pritraukimas baigėsi. Toliau buvo upadeša. Tai antroji Avataro gyvenimo fazė. Po sankaršanos fazės (sekėjų pritraukimo) prasidėjo sandaršanos fazė (bendravimas ir vadovavimas sekėjams). Jis ėmė susitikinėti su žmonėmis, kalbėtis su jais, jiems vadovauti.

Ir paskutinė fazė – dar liko dukart po 16 metų. Ką Jis daro? Dabar Jis kelia sąmonę tų, kurie pas Jį atėjo. „Aš turiu suteikti anandą visiems.“ Ne malonumus, ne palengvinti sielvartą, gyvenimo sunkumus ir vargus. Aš turiu juos pakylėti, suteikti jiems aukščiausią anandą, kuri ateina tik tada, kai suvokiate savo tikrąją Savastį. Tai yra trečioji fazė. Toje fazėje Avataras Krišna davė Bhagavadgytą. Per Bhagavadgytą Jis mokė aukščiausios išminties apie BrahmanąBrahma satjam džagat mitja (Dievas yra tiesa, o pasaulis yra netiesa). Bhagavadgyta yra ilgas epas, daugybė šlokų (posmų), bet jos esmė tokia: jūs esate ne kas kita, o Brahmanas, jūs esate ne kas kita, o Atmanas. Jūs esate Tai. Vedų tiesa „Aham Brahmasmi“ (aš esu Brahmanas), „Tat tvam asi“ (tu esi Tai), „Ajam Atma Brahma“ (pati Atma yra Brahmanas), „Pragnianam Brahma“ (Aukščiausias intelektas yra Brahmanas), „Sarvam Khalvidam Brahma“ (visa tai yra Brahmanas) – visa tai yra Bhagavadgytos esmė. Nes kodėl Jis sakė, kad tik kūnas miršta, kodėl Jis mokė šių aukščiausių tiesų? Jis mokė, kaip gyventi, sutelkus dėmesį į Brahmaną, į tai, kas jūs iš tiesų esate. Žinodami tai, gyvenkite savo gyvenimą.

Kaip jausite, tokie ir būsite. Kada? Tik tada, kai suvoksite Tiesą. Jis sako: „Aš jus mokau didžiausių paslapčių apie Save, kad viskas esu tik Aš, Aš esu visuose. Aš jus mokau šių tiesų. Tai aukščiausia Tiesa, kurios mokau tave, Ardžuna. Atidėk į šalį politiką, mūšį, kasdienius reikalus. Aš tave mokau aukščiausios Tiesos. Kai tik išmoksi šią išmintį, pačią aukščiausią, daryk, ką tik nori, – pasakė Jis Ardžunai. – Kaip jauti, taip ir daryk. Kai žinai, kad esi Brahmanas, tada elgiesi pasaulyje atitinkamai.“

Tokia yra paskutinė Avataro misijos fazė. Krišnos misijos paskutinė fazė buvo Bhagavadgyta. Satjos Sai paskutinieji 2 etapai, kaip jau sakiau, 16+16. Tai vaidja (sveikatos priežiūra) ir Sanathana Dharma. Gal manote, kad vaidja – tai gydyti fizines ligas, guldyti žmones į ligonines, nemokamai operuoti, tenkinti jų poreikius ir juos išgebėti. Ne. Kas yra tikroji vaidja? Šankaračarja sako: „Tam, kuriam įkando agnianos (neišmanymo) gyvatė, be Brahmagnianos (žinių apie Brahmaną) vaistų – kokia nauda iš visų šastrų, kokia nauda iš visų Vedų?“ Tokiam žmogui iš to jokios naudos, jei jam įkandęs neišmanymas – kad jis esąs tik kūnas. Tokia yra jo gyvenimo tiesa. Tokiam žmogui reikia vienintelio vaisto, ir tas vaistas – tai Brahmavidja (mokymas apie Brahmaną) – kad jūs esate ne kas kitas, o Pats Dievas.

Per Bhagavadgytą Krišna tapo Brahmavidjos ačarja (mokytoju), to Jis mokė Bhagavadgytoje. Taip pat buvo ir Svamio gyvenime – Jis mokė aukščiausios Vedantos išminties. Kas tada nutiko? Dingo visas liūdesys, kad mes esame šis kūnas ir protas, tokios menkos būtybės, įspraustos į žmogiškąją egzistenciją. Visos tos iliuzijos buvo sunaikintos. O kas nutinka tada? Mes pasiekiame aukščiausią palaimą, kad mes esame Dievas, kad mes patys esame Brahmanas, neegzistuoja niekas kita, egzistuojame tik mes kaip Brahmanas.

Tai irgi yra Sanathana Dharmos sidhanta (teorija). Jis suteikia aukščiausią išmintį, todėl galime patirti aukščiausią palaimą, anandą. Krišna yra tas, kuris visus žavi, kuris visus padaro laimingus. Tai yra Avataro misijos dalis.

Palyginkite šias 3 fazes su Svamio Subtiliąja misija. Mes tai vadiname „subtiliąja“ misija, „apčiuopiama“ misija, „aukščiausio subtilumo“ misija – visa tai tik mūsų duoti pavadinimai. Bet to esmė yra viena. Pirmoji misijos fazė buvo tik sankaršana – visus pritraukti. Kaip? Nuvykus į jų namus, ką nors jiems pasakius – tada jie nustemba, o paskui ateina. Pamažu pamažu buvo surinkti visi žmonės. Kurie? Tie, kurie buvo reikalingi čia. Trauka – tai buvo pirmoji fazė. Dauguma jūsų atsiradote čia maždaug tuo metu, dauguma žmonių iš viso pasaulio. Tai pirmoji fazė, prasidėjusi 2011-aisiais, ji tęsiasi. Tai buvo pirmoji fazė, sankaršanalyla ir mahima. „Iš kur Jis visa tai žino apie mane? Iš kur Jis žino, kas kadaise nutiko? Kaip Jis gali tai išpranašauti? Kaip Jis gali tai padaryti?“ To žmonės klausinėdavo ir tada būdavo nustebinti. Ir tai juos pritraukė į šią misiją.

Ir prasidėjo antroji fazė. Susitikimai, kelionės, pokalbiai, vadovavimas, projektai – sunkus darbas. Statomos institucijos, steigiami centrai visame pasaulyje, visi skatinami tame dalyvauti, priimti šią idėją – loka kšema, loka kaljana (pasaulio saugumui ir gerovei). Daugybė pastangų, daugybė sunkaus darbo vyko antrojoje fazėje.

O trečioji fazė turėtų būti Ananda prapti (pasiekti palaimą). Jūs buvote pritraukti prie Dievo, jūs mokėtės ir dirbote su Dievu. O kas dabar? Koks galutinis rezultatas? Galutinis rezultatas – jūs turėtumėte patirti savo egzistavimo tikrovės palaimą, savo egzistencijos tiesą. Tad dabar vyksta sankramana, trečioji fazė. Sankramana reiškia pakilimą. Kodėl Avataras nusileidžia? Tai sakiau pradžioje – kad žmogus pakiltų. Būtent tai dabar ir vyksta. Šis etapas turi žmogų nuvesti atgal pas Dievą.

Mes atėjome, nes Avataras mus pritraukė, žiūrėjome į Jo mahimas, lylas, klausėmės apie vieną stebuklą, kitą stebuklą ir buvome sužavėti nuostabios Avataro asmenybės. Tai buvo tik pirmoji fazė. Todėl tai vadiname pradine mokykla. Vaikus reikia privilioti įvairiausiais užsiėmimais, žaidimais, žaislais, triukais, kad jie pradinėje mokykloje būtų, nes kitaip vaikų dėmesį išlaikyti labai sunku.

Vidurinėje mokykloje prasideda rimtas mokymas. Čia yra žaidimų, bet ribotai. Dabar daugiau laiko leidžiama mokantis, praktikuojant. Tai antroji – vidurinės mokyklos fazė.

O trečioji fazė – sankramana – perėjimas iš vidurinės mokyklos į universitetą. Kas yra tas pakilimas? Nuo minties, kad Dievas egzistuoja, į mintį, kad Dievas egzistuoja ir manyje, ir visuose, į galutinę mintį, kad egzistuoja vien tik Dievas. Brahma satjam džagat mitja (Dievas yra tiesa, o pasaulis yra netiesa), visa kita yra tik iliuzija. Viskas yra tik Dievo modifikacijos ir atspindžiai, bet aukščiausia Tiesa tokia: egzistuoja tik Dievas ir nieko kito nėra. Atrodo, kad egzistuoja kažkas atskiro nuo Dievo, bet tiesa ta, kad egzistuoja tik Dievas – Jis vienintelis, kito nėra. Tai yra sankramana.

Tad šie 3 Krišnos asmenybės aspektai bei Jo gyvenimo darbai ir 3 Satjos Sai asmenybės aspektai bei Jo gyvenimo darbai, ir šie 3 dabar vykstančios misijos aspektai yra visiškai tokie patys. Taip buvo sumanyta, toks yra generalinis planas – pagal jį viskas ir vyksta. O dabar atėjo laikas. Užtektinai bėgiojome paskui lylas ir mahimas ir tuo mėgavomės, Avatarai pakankamai mus linksmino Savo džyvapragnia. Gana, dabar jau užaugome. Senelis gali apsimesti arkliu ir žaisti su mažu vaiku, bet tai nereiškia, kad senelis yra mažas. Tie laikai baigėsi, jūs jau užaugote. Tada Jis mus mokė: „Mylėkite visus, tarnaukite visiems. Dirbkite dėl visuomenės gerovės.“ Tai irgi jau padaryta, mes tai irgi jau išmokome. Bet tai nereiškia, kad turime to atsisakyti – mes ir toliau tai darome. Kartu su kuo? To, ką išmokome pradinėje mokykloje, vidurinėje nepamirštame. Tik tuo ir paremtos vidurinės mokyklos žinios. Vidurinėje mokykloje išmokstame tam tikrų dalykų, kuriais tik ir remiasi universitetinės žinios.

Tad mes išmokome, kad Dievas egzistuoja. Jis atėjo kaip Satja Sai, nuostabus pavidalas, patrauklus, tiek daug lylų, mahimų. Žmonės niekada nepavargdavo apie tai kalbėti. Kai tik susitikdavo keli sekėjai, jie nepajusdavo, kaip prabėgdavo laikas. Kodėl? Lylos, mahimos: „Man tas nutiko, man taip nutiko, Svamis mane taip išgelbėjo, Svamis man tą padarė, Svamio meilę štai taip pajutau, Jis atsirado ten, Jis man vadovavo, Jis mane apsaugojo, Jis mane išgelbėjo“. Taip ir tęsėsi – lyla, mahima, lyla, mahima. Tai puiku. O ko Svamis mokė? „Mylėkite visus, tarnaukite visiems. Dievas yra visuose. Sarva džyva namaskaram kešavam pratigacčati (Kad ir ką sveikinate, tas sveikinimas atitenka Dievui). Praktikuokite tai.“ Gerai, jūs ėmėtės vienos ar kitos veiklos, tapote misijos dalimi ir savo kasdieniame gyvenime pradėjote daryti tam tikrą sadhaną, tam tikrą tarnystę.

Antroji fazė baigėsi, visas sunkus darbas. Dabar trečioji fazė, sankramana – prasidėjo pakilimas. Dabar tas laikas, kai tie, kurie gerai mokėsi pradinėje ir vidurinėje mokykloje, galės lengvai patekti į universitetą. Dabar prasidėjo paskutinis etapas ir visi neturės kito pasirinkimo, kaip tik suvokti, kad Krišna yra ne išorėje, Sai yra ne išorėje. Jie nesiskiria nuo jūsų – jūs esate Tai, Tat tvam asi. Jūs esate Tai. Tai yra Tiesa, kurią reikia suvokti. Dabar kaip tik šis etapas ir vyksta. Todėl tiek daug dėmesio skiriama Advaitos sidhantai (Advaitos teorijai).

Štai kodėl daromi tie nauji ilgalaikiai pokyčiai švietimo sistemoje, kad ta mintis būtų įdiegta jaunuose protuose nuo pat pradžių ir jiems nereiktų tiek daug pamiršti to, ką buvo išmokę, kad išmoktų šitai. Todėl visame pasaulyje kiekvienas centras skirtas tik tam, kad propaguotų, skleistų šią idėją – kad egzistuoja vien tik Dievas. Jūs kaip kūnas, protas ir visi objektai bei žmonės visame pasaulyje yra ne kas kita, o Dievas, tik Dievas. Jie tik atrodo skirtingi, bet jei giliai pamąstysite, analizuosite ir kontempliuosite, jūs suvoksite tą vienovę. Lempučių yra daug, bet jomis tekanti elektra yra ta pati. Pastatų yra daug, bet erdvė, užpildanti šį pastatą viduje, ir erdvė, esanti jo išorėje, yra ta pati. Dabar reikia suprasti šią tiesą. Ir tuo tikslu prasidėjo dabartinis etapas ir jis vyksta labai sparčiai. Visi tie, kurie dirbo, mylėjo Avatarą, Jį patyrė ir mėgavosi Jo lylomis ir mahimomis, kurie tarnavo Avatarui, dalyvavo Avataro misijoje, kur tik ir kaip tik galėjo, kurie atsikratė savanaudiškumo ir egoizmo, kurie, pakvietus Avatarui, nesavanaudiškai tarnavo dėl didesnio gėrio žmonijai, dabar jie turi pakilti – pakilti priimdami tą idėją, kad esate tik jūs, be jūsų nėra nieko kito. Yra tik Dievas, nėra nieko kito, tik Dievas. Yra tik Brahmanas, nėra nieko kito, tik Brahmanas. Viskas, kas atrodo esąs kita, yra tik iliuzija, tik atspindys. Kaip ir atspindys veidrodyje – jis atrodo kaip tikras, bet tai tik atspindys. Ši idėja turi įsitvirtinti visų protuose.

Pradžioje Krišna Bhagavadgytos nemokė, Jis nėjo aplinkinių žmonių mokyti Atmavidjos. Jis turėjo padaryti Savo darbą – lylos, mahimos, pritraukimas, populiarumas. Kai Jam buvo 16 metų, Mathuroje ir Brindavane visi žinojo, kad Krišna yra labai stiprus jaunas vaikinas, kuris yra labai žavus ir turi antgamtinių galių. Jis darė Savo darbą. Paskui Jis vadovavo Pandavams, tai buvo didžioji Krišnos gyvenimo dalis, kai Jis ruošėsi Savo misijai – įtvirtinti dharmą. Štai ką Krišna darė.

Galiausiai prieš baigiantis Mahabharatos karui prasidėjo beveik paskutinė Jo Avataro misijos dalis. Jis nutiesė tam kelią. O ką Jis darė? Jis mokė Bhagavadgytos. Jis mokė aukščiausios išminties. Tarsi atsakinėjo pasimetusiam Ardžunai, bet iš tiesų ne tik jam. Sakoma: „Jei visos Upanišados būtų karvė, tai Krišna – melžėjas.“ Dėl ko Krišna melžė tą „karvę“? Pienas skirtas tarsi Ardžunai – veršiukas yra Ardžuna. Bet tiesa ta, kad pienas skirtas visiems kitiems. Karvė duoda pakankamai pieno ir veršiukui, ir kitiems. Tad Krišna užtikrino, kad Ardžunos vardu Jis perduotų aukščiausią išmintį visai žmonijai. Net ir šiandien Bhagavadgyta yra tokia pat svarbi, kaip ir prieš 5000 metų. Ir ji galios kitus 5000 ar 50 000 metų. Kol žmonija, žmonių rasė egzistuos, Bhagavadgyta bus pats svarbiausias dokumentas. Visos kitos mokslo, technologijų, menų, literatūros žinios gali keistis. Kaip matome, per pastaruosius 100 metų įvyko daugybė pokyčių technologijoje – kaip mes bendraujame, kaip keliaujame, kaip rengiamės, kalbame. Viskas keičiasi, žinios nuolat keičiasi, bet vienintelės žinios apie Atmavidją išlieka nekintančios. Štai kodėl tai yra sanathana – tai, kas yra visada, kas yra amžina.

Ši paskutinė Krišnos misijos fazė, kaip ir paskutinė Satjos Sai misijos fazė, kuri dabar vyksta, viskas yra sankramana – skirta žmogaus pakilimui. Jis nusileido į džyvapragnią, prisiimdamas vardą ir pavidalą, kad susidraugautų, prie Savęs pritrauktų žmones, juos mokytų, kaip tapti tyrais, kaip pasirengti priimti aukščiausią išmintį, kaip parengti savo protą ir savo gyvenimą pagal Jo mokymą, kad galiausiai Jis galėtų duoti tai, kas aukščiausia. Toks yra svarbiausias Avataro tikslas. O dabar suteikiama tai, kas aukščiausia.

Visiems, kurie padarė savo namų darbus, kurie vadovavosi mokymu, nėra jokių sunkumų. Dabar atėjo laikas pereiti anapus vardo ir pavidalo, anapus džyvapragnios į Avataro Daivapragnią. O ką tada suvokiate? Kad jūs tik Tai ir esate, kad nėra dviejų. Kaip Mundaka upanišadoje, kurioje mokėmės apie du paukščius, tupinčius ant medžio. Iš tų dviejų labai panašių paukščių vienas vis lesa vaisius, o kitas tiesiog tupi kaip stebėtojas ir stebi viską, kas vyksta. Jis yra Daivapragnia, o tas žemiau tupintis – džyvapragnia. Taip yra ne tik Avatarams, taip yra visose būtybėse.

Aną dieną kažkas manęs paklausė: „Kas yra Avataras?“ Aš atsakiau: „Tu esi Avataras.“ Premamrutam salėje viršuje pakabinome daug paveikslų – 10 Višnaus Avatarų. Pagal Maisūro tradiciją buvo pakabintas ir Balarama kaip vienas iš Avatarų, o Budos ten nėra, nes tais laikais budizmo nebuvo. Tad vienas berniukas Manęs paklausė: „Svami, kas jis?“ Aš atsakiau: „Tai Avataras Balarama.“ Jis paklausė: „Ar Balarama irgi Avataras?“ Pasakiau: „Tu irgi esi Avataras. Ar turėčiau ten pakabinti ir tavo paveikslą? Aš galiu.“ „Ne ne ne, Svami, ne mano, Tu juokauji.“ Atsakiau: „Aš nejuokauju. Tiesa ta, kad tu irgi esi Avataras. Tu irgi turi džyvapragnią ir Daivapragnią.“

Daivapragnia – tai Dieviškoji Sąmonė, Atmanas, kuris visada yra, bet uždengtas, apgaubtas džyvapragnios, kad „aš esu kūnas, aš esu protas.“ Tai yra agnianio (neišmanėlio) problema. Avataras yra gnianis (išminčius), Jis visą laiką suvokia: „Iš tiesų Aš esu Daivapragnia, besielgiantis kaip džyvapragnia.“ O agnianis mano: „Aš esu džyvapragnia, besistengiantis elgtis kaip Daivapragnia, bandantis būti Dievu.“

Ne, dabar toks požiūris turi pasikeisti. Iki šiol tai buvo gerai – jūs buvote žmonės ir stengėtės tapti Dievu. Daugiau to nebus. Dabar požiūris toks: jūs esate Dieviški tokie, kokie esate, tik elgiatės kaip žmonės, nes jus veikia kūno ir proto džyvapragnia. Tai turi praeiti. Bet taip negalėsite mąstyti, kol tarnyste, nesavanaudiška veikla ir sadhana proto nepadarysite tyro. Viskas, ko iki šiol buvo mokoma, dabar jums padės suprasti šį universiteto mokymą, nes kitaip jūs grįšite į savo vidurinę mokyklą. Pradinė mokykla baigėsi, lyla, mahima, visas žavesys, garbinimas ir pokalbiai baigėsi. Vidurinė mokykla – „Tarnystė žmonijai – tai tarnystė Dievui“ – taip pat eina į pabaigą. Bet tai nereiškia, kad turite to nebedaryti – jūs turite tai tęsti, kaip ir pradinėje mokykloje išmoktais dalykais remiatės mokydamiesi vidurinėje mokykloje, o vidurinės mokyklos dalykais remiatės mokydamiesi universitetinių dalykų. Išmokę tuos du, dabar pereinate į trečiąją fazę – sankramaną.

Jūs gyvenote džiaugsmingai, Krišna yra žavingas. Kodėl? Nes kai Jo akys atmerktos, Jis žaidžia pasaulyje, o kai Jo akys užmerktos, Jis žaidžia Savo viduje. Atma rati – Atma krija. Tai yra proto būsena. Tą turite dabar įgyti. Ši sankramanos fazė skirta tam.

Kodėl Avataras dabar toliau tęsia misiją šitokiu būdu? Kad pabaigų sankramanos fazę, kad išmokytų šios aukščiausios Tiesos kiekvieną, visus žmones. Kaip sakiau, Krišna nėra skirtas tam tikram regionui ar religijai, Krišna priklauso visiems, Jis yra Džagatguru (pasaulio guru), nes Jo mokymas tinka kiekvienam žmogui, visur pasaulyje.

Taip ir ši Vedanta vidja, į kurią dabar sutelktas dėmesys, – Advaita vidja sankramanos fazėje yra skirta visiems. Sanathana Dharma yra visiems. Ir tas Sanathana Dharmos įtvirtinimas visų žmonių širdyse yra aukščiausias ir galutinis misijos tikslas. Ta Atmavidja, Brahmavidja, ar kaip vadiname Sanathana vidja turėtų būti įtvirtinta visų moterų ir vyrų širdyse, visų rasių, religijų, kastų, tikėjimų, vietovių, lyčių – tai nesvarbu. Nes tai skirta visiems. Sanathana Dharmoje nėra atskiro Dievo. Jūs esate Dievas, apie tai iki šiol ir kalbėta. Visos religijos turi savo Dievus. Sanathana Dharmoje Dievo nėra – jūs esate Dievas. Tad tai yra apie jus, jūs esate pats svarbiausias asmuo. Tai žinios, kurias dabar reikia suteikti visai žmonijai. Visi pokyčiai, kurie vyksta mūsų švietime, mūsų ašrame, žinutėse, kurios iš čia sklinda, taip pat ir pokyčiai, kurie vyksta visuomenėje ir visame pasaulyje – visa tai padeda Avatarui vaidinti Savo vaidmenį misijoje – skleisti Sanathana Dharmą.

Netrukus pasauliui atsibos materializmas, tie iliuziniai pažadai gauti laimę iš materialių dalykų, santykių, garbės, šlovės, postų, valdžios. Žmonėms viso to jau bus gana. Ir turi atsirasti naujas pasaulis, o tam senasis turi išeiti – abu negali egzistuoti kartu. Jei turi išaušti diena, naktis turi pasitraukti – abi negali būti tuo pat metu. Kadangi ateina nauja, sena turi išeiti. Tai naujos eros, naujų laikų žmonijos istorijoje gimdymo kančios. Juk gimdymo skausmai ir yra skausmai. Tad paleiskime savo senienas, savo praeitį, savo blogus įpročius. Tai pareikalaus pastangų. Prisirišimas bus skausmingas. Bet tie, kurie kiaurai visa tai permato ir savo žvilgsnį nukreipia į aukščiausią tikslą – jiems paleisti visas tas senienas visai nesunku. Bet tie, kurie tik pradeda atmerkti akis į šią naują tiesą, į šią naują aušrą, jiems pabusti iš savo snaudulio šiek tiek sunkoka. Todėl ir yra toks pasipriešinimas pasaulyje.

Bet viskas, kas vyksta, tobulai atitinka Dieviškąjį Generalinį Planą. Viskas tobulai dieviškai suplanuota. Negalėtų būti geriau, nei yra. To negalima patobulinti ar padaryti geriau, nei yra. Yra taip, kaip ir turi būti. Raskite prieglobstį tame, raskite paguodą toje mintyje, kad yra tobula taip, kaip yra. Tai atitinka didįjį Dieviškąjį Planą. Mes negalime to suprasti savo menku protu. Jato vačo nivartante aprapja manasa saha – Jo negalima suvokti protu ar apibūdinti žodžiais. Todėl ir yra tokia sumaištis. Bet paleiskite tą protą, pamirškite savo žodžius ir tiesiog patirkite širdimi – viskas yra tobula taip, kaip yra. Ir visa tai veda į visiškai naują erą, naują puslapį žmonijos istorijoje – auksinį puslapį. Tai ateina, tai jau ateina, jau prasidėjo. Šiek tiek skausmo bus.

Mahabharatos karas įvyko, argi ne? Kad įsitvirtintų dharma. Galite sakyti, kad tiek daug žmonių buvo nužudyta. Krišna galėjo išvengti karo, galėjo paveikti Kauravų protus, juos pakeisti ir išvengti karo. Gali atrodyti, kad Krišnai Jo taikos misija nepavyko. Jam nepavyko išsaugoti taikos – Visatos Viešpačiui! „Tad nešvęskime Krišnaštami (Krišnos gimtadienio), Jis tada kai kur suklydo, kodėl turėtume švęsti?“ Ne, nes jūs žiūrite tik į Krišnos asmenį. „Argi Mahabharatos karas buvo būtinas įtvirtinti dharmai? Tiek daug lakhų (100 tūkstančių) žmonių turėjo būti nužudyti mūšio lauke, tiek daug vyrų ir moterų turėjo netekti savo artimųjų?“ Taip, Krišna šitaip buvo suplanavęs.

Kol mūsų stipriai nesukrečia, mes iš snaudulio nepabundame. Švelnūs, meilikaujantys žodžiai nepriverčia mūsų pabusti iš gilaus neišmanymo miego. Tada reikia kelių stiprių sukrėtimų. Štai tada pabundame į šią naują tikrovę.

Taigi nauja era jau prasidėjo. Tie, kurie turi tą gebėjimą matyti, jie galės tai pamatyti. Jie gali matyti Dievo ranką visame kame. Kaip sakoma Kena Upanišadoje: matykite Dievo planą, Dievo projektą kiekviename savo gyvenimo patyrime. Tas, kuris tai regi, tik tas ir mato. Kvailys negali matyti, nors tai ir yra tiesiai priešais jo akis. Nes jis turi akis, bet neturi regėjimo. Tas, kuris regi tai, kas ateina, aiškiai žino, kad tai teisinga, tinkama, tai tobula taip, kaip yra. Būtent tai pažadins žmoniją į naująją erą, į naują pasaulį, į naują aušrą, kur žmonės gyvens suvokdami, kad viskas yra Dievas, jie yra Dievas ir viskas yra Dievas. Tai aukščiausias Avataro misijos pasiekimas. Tik dėl to tikslo viskas ir vyksta. Tad būkite pasiruošę, būkite pasirengę, būkite pasidavę prote ir priimkite tai, kas ateina, ir guoskitės mintimi, kad viskas atitinka didįjį Dieviškąjį Planą. Ar galime tai suprasti ar ne, ar galime tai apibūdinti ar ne – tai nesvarbu. Tiesiog tekėkite su srautu ir suvoksite, kaip viskas yra tobula.

Tai Krišnaštami žinia. Užuot Dievo maldavę ir prašinėję: „Išspręsk mūsų problemas, pašalink tą bėdą, išgelbėk mus nuo to, išgelbėk nuo ano“ – gana! Tą žmonės darė labai labai ilgai. Pabuskime tai tiesai, kad mes esame nesunaikinami! Mes esame amžini! Mes negimę ir nemirsiantys, nėra nei vidurio, mes buvome, esame ir būsime, nes mes esame Brahmanas, mes esame tas Dievas ir nė kiek ne mažiau. Atsikratykite to vaikiško požiūrio į dalykus, tų nereikalingų baimių ir nerimo, to drebėjimo ir jaudinimosi visą laiką – nusikratykite viso šito. To silpnaprotiškumo turite atsikratyti. Ir prabuskite į naująją tikrovę, į aukščiausią tikrovę, kad jūs esate dieviški. Dabar tas laikas – tai Krišnaštami žinia. Ir jūs visi turite ir privalote dėti pastangas šiame kelyje, kad suvoktumėte, jog jūs esate Krišna – jūs esate Krišna ne kaip kūnas, pavidalas ir vardas, o Krišna kaip Visuotinė Sąmonė, kuri yra visuose visada visur. Ir tik tai suvokus pasieksite anandą.

Štai taip Aš išgelbėsiu žmoniją. Kaip? Suteikdamas jiems aukščiausias žinias apie jų egzistenciją, kad jūs esate Dievas. Jūs turite tai suvokti, kai gyvenate, ir taip prisipildyti anandos.

Tai svarbiausia priežastis, kodėl Avatarai ateina. Tai Krišnaštami žinia visiems žmonėms, kurie žiūri visame pasaulyje. Žinokite savo širdyje, kad viskas yra tobula, ir būkite laimingi, kokie esate. Dalykai negalėtų būti geresni, nei jau yra. Taip galvodami, džiaukitės. Tegul gyvenimas nebūna tik vienos dienos ar vieno Avataro gimtadienio šventė. Kiekviena diena yra šventė, nes suvokiame tą idėją, kad esame dieviški, todėl turime šią idėją švęsti.

Daugybė palaiminimų kiekvienam visame pasaulyje. Taip, fiziniame lygmenyje gal pasiilgome – Aš pasiilgau jūsų, jūs pasiilgote Manęs ir norite atvykti čia, bet žinokite, širdies gilumoje mes esame vienas ir tas pats. Tad kuo anksčiau tai suvoksime, tuo mažiau bus tų pasiilgimo problemų. Todėl suvokite tai savo širdyje. Aš visada esu su jumis. Ne su jumis – Aš esu ten kaip jūs. Nes mes visi esame viena toje Dieviškoje Sąmonėje. Tegu ta Sąmonė veda mus keliu, tegu visi džiaugiasi šia tiesa savo gyvenime ir visada džiaugiasi tuo suvokimu. Tokie yra Krišnaštami palaiminimai visiems sekėjams, visiems mokiniams, darbuotojams, visiems kitiems, kurie žiūri tai ašrame ir kitur.

sarve bhavantu sukhinah
sarve santu niramajah
sarve bhadrani pašjantu
ma kaščid duhkha mapnoyat

Tegul visi būna laimingi, tegul visi būna sveiki, tegul niekas niekur nesielvartauja, tegul visi regi tik gėrį ir palankumą, esantį visur, tegul niekas nepatiria jokių vargų ir liūdesio.

Šia malda Viešpačiui Krišnai baigiame šiandienos programą. 

0
0
0
s2sdefault
powered by social2s