Šri B. N. Narasimhos Murčio kalba
Šri Satja Sai Premamrutam salėje Mudenahalyje, 2019 m. liepos 28 d.

Su meile lenkiuosi prie Bhagavano Šri Satjos Sai Babos lotoso pėdų, – To, kuris pilnai apsireiškė Šri Madhusudano Sai asmenybėje. Šri Madhusudanas Sai yra pats nuostabiausias Bhagavano Šri Satjos Sai Babos stebuklas. Mačiau tūkstančius stebuklų, kuriuos atliko Bhagavanas Baba, pradedant nuo tūkstančių materializuotų žiedų, grandinėlių, laikrodžių. Taip pat mačiau, kaip Svamis materializavo daiktą, didesnį už Jo kumštį, – jis staiga atsirado iš niekur.

Pats mačiau, kaip Svamis priverčia vaikščioti raišuosius, žmones, praradusius gebėjimą vaikščioti. Tik nuo Jo prisilietimo žmonės pradėdavo vaikščioti. Labai labai seniai, gal prieš 40 metų, mačiau, kaip į Pūrnačandros salės sceną Prašanti Nilajame atvežė vežimėlyje sėdinčią amerikietę. Svamis paprašė jos atsistoti, o ji parodė į savo kelius, kojas ir pasakė: „Aš negaliu paeiti, aš negaliu atsistoti.“ Svamis tiesiog patapšnojo jai per kelius, ištiesė ranką ir padėjo atsistoti – ir ji ėmė eiti per sceną matant tūkstančiams žmonių. (Plojimai)

Mačiau daugybę išgydytų ligų – tokių, kurias medicinos mokslas laikė nepagydomomis. Tokių mačiau daug. Taip pat mačiau, kaip Prašanti Nilajamo ligoninėje Jis prikėlė iš mirusių studentą. Tuo metu aš buvau valdytoju. Tam vaikinui buvo maždaug 21-eri, jis mokėsi biologijos Prašanti Nilajame. Jis mirė ryte ir jo kūnas buvo uždengtas balta paklode, o Svamis atėjo ir jį prikėlė.

Tą aš mačiau. Bet Bhagavanas Šri Satja Sai Baba, mūsų brangiausias Svamis, pats mylimiausias Svamis, Savo nuostabiausią stebuklą paliko pačiai pabaigai, kaip padarė ir Jėzus. Jėzus irgi darė daug tokių stebuklų. Pirmasis Jo stebuklas buvo tai, kad Jis vandenį pavertė vynu, o paskutinis ir didžiausias Jo stebuklas – tai Jo prisikėlimas. Jei Jėzus po nukryžiavimo nebūtų prisikėlęs, niekas nebūtų Jo prisiminęs, niekas apie Jį nebūtų kalbėjęs. Tai buvo paskutinis Jo stebuklas, – kad Jis grįžo ir buvo su savo mokiniais, daugeliui sekėjų dovanojo daršaną. Mes būtume Jį pamiršę, bet dėl to mes Jo ir nepamiršome. Bhagavanas Šri Satja Sai Baba Savo pačius nuostabiausius stebuklus taip pat paliko pabaigai – palikęs kūną, Jis grįžo subtiliuoju pavidalu. Tai yra vienas iš nuostabiausių stebuklų, kurių liudininkas aš taip pat esu. (Plojimai)

Buvau palaimintas galimybe parašyti Jo biografiją – paskutiniuosius tris tomus. Be to, ką pats mačiau, aš dar daug tyrinėjau Svamio gyvenimą, kalbėjausi su daugybe žmonių, bet tokio stebuklo, kuris nutiko čia, Guru Pūrnimos dieną, niekada nėra buvę. Tą aš galiu jums patvirtinti. (Plojimai)

Kas tą dieną nutiko? Madhusudanas buvo transformuotas į Madhusudaną Sai. Ką tai reiškia? Po viso to įvykio manęs daug kas klausinėjo: „Pone, mes nepajėgiame suprasti.“ Daug vyresniųjų manęs to klausė, daugelis mokinių manęs to teiravosi. Todėl noriu pasauliui pasakyti, kaip aš tai suprantu, apie tai dar paklausiau ir Svamio. Iš tiesų Jis parašė kelis sakinius apie tai, koks yra skirtumas tarp Madhusudano ir Madhusudano Sai. Pasaulis turi tai žinoti. Nes per pastarąsias keturias dienas, kai lankėmės daugelyje akademinių miestelių, netgi vyresnieji, kurie ten kalbėjo, daug kartų Madhusudaną Sai vadino broliu Madhusudanu.

Aš noriu jums pasakyti – brolio Madhusudano daugiau nebėra. Puiki motina Padma Ama, kuri štai ten sėdi, prarado savo sūnų, Jis daugiau nebėra jos sūnus. Aš praradau puikų studentą. Tad daugelis, kaip ir Bhuvana sakė, kad ji prarado savo mažąjį brolį, – daug žmonių prarado savo brolį. Štai kas nutiko tą dieną – Madhusudanas buvo transformuotas į Madhusudaną Sai.

Ir Jis pats (Madhusudanas Sai) parašė apie tai, kas nutiko tą dieną, ir daugelis iš jūsų tai skaitėte. Šį ankstų rytą aš norėjau išsiaiškinti, kas iš tiesų yra Madhusudanas Sai. Jis man tai parašė. Aš niekada nuo scenos nesu jums skaitęs iš raštelio ar lapo. Tai pirmas kartas, kai noriu tiesiog tai perskaityti, nes noriu teisingai perteikti, ką Jis man parašė apie tai, kas yra Madhusudano Sai fenomenas.

Didis jogas Aurobindas sakė: „Dievo įsikūnijimas yra dualus fenomenas – tai žmogaus ir Dievo derinys. Dievas prisiima žmogaus pavidalą su visais jo ribotumais.“ Pacitavau šį didį jogą (maha jogą) Aurobindą, nes tai susiję su tuo, ką Madhusudanas Sai parašė apie save. Aš noriu, kad tai būtų paskelbta kitame „Amruta Vahini“ (mėnesinio žurnalo) numeryje, kad nebūtų klaidingai suprasta. Matote, žmonės gali patikėti, gali tuo ir netikėti.

Net tada, kai Bhagavanas Šri Satja Sai Baba, aukščiausiasis Dievas, vaikščiojo žeme, kiek iš milijardų žmonių pas Jį atvyko ir Juo patikėjo? Žmogaus menkam protui neduoda suprasti dieviškųjų asmenybių. Štai kodėl didžiausia žmonijos tragedija yra ta, kad kai Dieviškoji asmenybė vaikšto žeme, amžininkai Jį persekioja, kritikuoja, kovoja prieš Jį, net ir nužudo – taip buvę ne kartą.

Kai nuvykau į Vatikaną, ant nuostabios Švento Petro bazilikos mačiau daugybę statulų. Visi jie buvo didūs šventieji, šiandien jie yra gerbiami ir garbinami, bet jie visi buvo šaltakraujiškai nužudyti. Tad toks yra pasaulis. Kadangi aš mačiau šį nuostabų fenomeną ir man labai pasisekė, nes turėjau džiaugsmą gyventi su Juo tada, kai Jis buvo fiziniame kūne, ir dabar, kai Jis yra subtiliame kūne, tai noriu pasauliui pasakyti – tai yra tiesa.

Štai ką sako Šventasis Jonas evangelijoje. Naujajame Testamente, Biblijoje, yra keturios evangelijos, daugelis iš jūsų tai žino. Perskaitykite paskutinį Šv. Jono sakinį evangelijoje, Jis rašo: „Yra dar daug kitų dalykų, kuriuos Jėzus padarė. Jeigu kiekvieną atskirai aprašytume, manau, visas pasaulis nesutalpintų knygų, kurias reikėtų parašyti.“ (Jn,24) Štai toks yra paskutinis sakinys Šventojo Jono evangelijoje.

Todėl yra daug dalykų, kurių aš taip pat negaliu suprasti. Nėra taip, kad aš viską, kas susiję su Svamiu, suprasčiau. Aš tai suprasiu tik tada, kai tapsiu Juo pačiu. To dar nenutiko, leiskite man prisipažinti, kad to nenutiko. Aš to meldžiu, aš dėl to gyvenau, dėl to dirbau, bet nepaisant viso to, tai nuostabus fenomenas. Svamis Vivekananda artėjant gyvenimo pabaigai, pasakė: „Tik kitas Vivekananda supras, ką šis Vivekananda padarė.“ Taip yra su kiekviena dieviškąją asmenybe.

Kas yra Madhusudanas Sai? Madhusudanas Sai yra tas, kas Jis yra, Jis tai užrašė. Aš tiesiog noriu perskaityti, ką Jis parašė. „Madhusudano kūnas yra indas, o Satjos Sai Babos Pragja (sąmonė) yra vanduo, turinys. Madhusudanas save padarė tuščią – pašalino savo asmenybę (aham bhavam, jausmą „aš“), kad Satja Sai Baba galėtų jį užpildyti Pragja. Todėl šis pavidalas, kuris turi Madhusudano kūną, bet Satjos Sai Pragją, yra Madhusudanas Sai.“ Labai nuostabu. „Todėl šis pavidalas, kuris turi Madhusudano kūną, bet Satjos Sai Pragją, yra Madhusudanas Sai.“ Taip vienu sakiniu Jis apibūdino, kas yra Madhusudanas Sai. „Taip, kaip Širdi Sai Pragja...“ – tai labai labai svarbu. Jei kas nors ir gali tai pasakyti, tai Jis turi būti Dievas. „Taip, kaip Širdi Sai Pragja apsireiškė Satjanarajanos Radžu kūne ir buvo žinoma kaip Satja Sai, taip ir Satjos Sai Pragja apsireiškė Madhusudane ir dabar yra Madhusudanas Sai.“ (Plojimai)

Taigi, nėra Satjos Sai Babos Madhusudano, – tai mano žodžiai, taip, kaip aš suprantu. Kai Satja Sai Baba apsireiškė Satjanarajanoje Radžu, nuo tada daugiau nebebuvo Satjanarajanos Radžu. Kadangi Satja Sai Baba dabar apsireiškė Madhusudano kūne, tai Madhusudano daugiau nebėra. Štai ką tai reiškia. Aš iš vėl grįžtu prie to, ką Jis parašė.

„Taigi, išorinė forma yra Madhusudanas, o vidinis turinys – Satja Sai. Tačiau...“ Tada vėl kyla klausimas. Tiesą sakant, kai Svamis apsireiškė kaip Madhusudanas Sai, Deividas Kornsvytas (David Cornsweet), mano labai brangus brolis, kuris čia sėdi, Jo pasiteiravo: „Svami, kaip mums į Tave kreiptis?“ Štai čia yra atsakymas. Tai skirta jums ir man, tai visiems sekėjams, tai skirta kiekvienam pasaulyje.

„Tačiau kaip į Jį kreipsitės, taip Jis jums ir atsakys: kreipsitės į Jį kaip į žmogų – Jis atsakys kaip žmogus. Kreipsitės kaip į Dievą – Jis atsakys kaip Dievas.“ Matote, tai labai svarbus pareiškimas. (Plojimai)

Tai Dievas kalba per Madhusudaną Sai. Matote, štai ką mes turime suprasti. Jei tikite, kad Jis yra Dievas, tikite, kad Madhusudanas Sai yra Dievas, ir melsite Jo, šauksitės Jo kaip Dievo, – atsakymas, kurį gausite, bus iš Dievo. Štai ką tai reiškia.

„Tačiau tada, kai į Jį nesikreipiate nei kaip į žmogų, nei kaip į Dievą, tuo metu Jis yra abiejų derinys – Dievas žmoguje ir žmogus Dieve – Madhusudanas Sai.“ Štai čia tinka Aurobindo citata.

Paskutinė pastraipa. Tai štai kas nutiko Guru Pūrnimos dieną, kai Jis čia sėdėjo. Ir Jis pats parašė, kas nutiko. Jis taip pat prašė, kad šį nuostabų, nepaprastą žmogaus transformacijos į Dievą spektaklį matė ne tik tūkstantis ar keli tūkstančiai žmonių, kurie čia sėdėjo. Tą matė ne tik čia sėdintys žmonės – čia buvo ir daugybė kitų būtybių, čia susirinkusių ir stebėjusių šį spektaklį, kurio nebuvo galima pamatyti fizinėmis akimis.

Tiesą sakant, kai prieš kelias dienas mes buvome Turkijoje, Svamis pasakė štai ką: „Jūs galite tuo tikėti arba netikėti. Tiesa ta, kad čia daug angelų nusileido iš dangaus, daug jų atėjo iš žemės, daug susirinko iš visų pusių. Jie visi tai stebėjo.“

Dar ta pačia tema apie didį vizionierių iš „Prema joga“ ašramo, kuris buvo inauguruotas praėjusį savaitgalį netoli Stambulo Turkijoje. Tas didis vizionierius yra Kaja Giunata, jis paliko savo kūną prieš kelis mėnesius.

Ir Svamis pasakė: „Jis yra čia“, tarp jų vyko labai gražus pokalbis. Kai Kaja pasirodė subtiliuoju pavidalu, Svamis jo paklausė: „Iš kur tu atėjai?“, ir jis atsakė: „Svami, aš atėjau iš ten pat, iš kur ir Tu atėjai“, – štai ką jis atsakė. Tuomet Svamis jam tiesiog pasakė: „Matai, čia, scenoje, tau kėdės nėra, kur tu sėdėsi?“ „Svami, Tavo kėdė tuščia. Aš atsisėsiu ten, nes Tu ir aš esame viena.“ Štai taip jis atsakė. Toks yra didis sekėjas Kaja Giunata.

Grįžtant prie ankstesnės temos: „Anksčiau Dievas spręsdavo, kaip Jis (Madhu) atsakys – ar kaip žmogus, ar kaip Dievas, bet dabar renkasi žmogus (Madhu). Tai tarsi nuotolinio valdymo pultelis, kuriuo perjungiami kanalai. Anksčiau jį turėjo tik Satja Sai, o dabar jį turi Madhusudanas Sai.“ (Plojimai)

Štai ką Jis parašė. Taigi, visa tai bus irgi paskelbta, tad niekam nereiks to interpretuoti. Jūs galite tik paaiškinti, jei tai suprantate. Galite pateikti pavyzdžių, bet tai yra tiesa ir vienintelė tiesa.

Dabar apie tai, ką Svamis daro savo studentams. Kaip ir Bhuvana kalbėjo apie tas keliones, taip ir man yra įstrigusios atmintyje dvi scenos, kurių niekada negalėsiu pamiršti. Tai išvaduojantys prisiminimai, tai pakylėjantys prisiminimai, tai išlaisvinantys prisiminimai.

Vienas įvykis buvo Gadage. Kai Svamis ėjo link malūnsparnio, aš sėdėjau automobilyje. Ir ką gi aš mačiau? Lijo, o tie vaikai, tos mergaitės kaip pamišusios basos bėgo keliu į tą vietą, iš kur turėjo pakilti Svamis. Tai mane labai sukrėtė, labai sujaudino. Svamis pasakė: „Matai, joms nerūpi jų kūnai, joms nerūpi nei lietus, nei saulė.“ Kelias buvo tikra purvynė. Iš tiesų Svamis juto joms tiek daug užuojautos, Jis pasakė: „Narasimha Murti, pirmas dalykas, kurį turi padaryti, tai išasfaltuoti kelią, – šis kelias turi būti asfaltuotas.“ „Kiek?“ Ir Svamis pridūrė: „Joms nerūpi, jos yra Kalijugos gopės.“ Aš jums sakau – kiek daug vaikų meilės! Ir ne tik šios mergaitės, kurios yra iš Gulbargos ar Mandjos. Kaip stipriai jos myli Svamį, kaip stipriai jos myli Svamį!

Štai kodėl Svamis sako: „Mano turtas yra Mano mokiniai.“ Štai kodėl Jis nuolat galvoja apie Savo mokinius, ir kad ir kur eitų, į kurią šalį bevyktų, Jis ten keliauja dėl Savo mokinių. Kodėl? Jis buvo Singapūre. Žinoma, Jis turi daug neišpildytų pažadų, kuriuos davė Savo sekėjams, kad juos aplankys jų šalyje.

Bet kaip suprantu, Jis ten vyko, nes savo vaikams norėjo pastatyti švietimo buveinę, deivės Sarasvatės buveinę Gulbargoje. Jis nuvyko į Singapūrą, kad pastatytų puikią Instituciją Džajapure ir suteiktų prieglobstį Savo vaikams. Jis nuvyko į Graikiją, kad įkurtų akademinį miestelį Vaniniketanam Gadago rajone ir ten suteiktų pastogę toms nuostabioms mergaitėms. Jis nuvyko į Dubajų, kad Hasane pastatytų akademinį miestelį Savo berniukams.

Jis nuvyko į JAV dėl daugelio dalykų, bet Jis norėjo pastatyti šį Tumkuro akademinį miestelį Karunaniketanam. Kad ir kur vyktų, Jis visada mąsto apie Savo vaikus. Kodėl? Ar tai prisirišimas? Aš jums sakau – tai nėra prisirišimas. Jis juose mato žmonijos gelbėtojus. Iš tiesų, tikrai Jis mato juose berniukus ir mergaites, išaugančius į Dievo vyrus ir moteris. Jūs žinote, kas yra Dievo vyras ir Dievo moteris. Jis mato juose Savo pasiuntinius, kurie vyks į visus pasaulio kampelius, kad žmogiškąsias būtybes paverstų Žmonėmis. Kad žmogiškoms būtybėms suteiktų žmogiškąjį veidą – žmogiškumo, kurį jie prarado.

Mūsų laikų tragedija, liūdniausias mūsų laikų dalykas – žmonės prarado savo žmogiškąjį veidą. Bet jie vis dar kalba apie „verslą žmogišku veidu“, „pramonę žmogišku veidu“, „ekonomiką žmogišku veidu“. Bet kaip visam tam, ką daro žmogus, suteiksite žmogiškąjį veidą, jei žmogiškojo veido nesuteiksite žmonėms?

Tad tai ir yra, ko Svamis ieško. Dėl Savo vaikų Jis pasirengęs padaryti viską, bet ką, bet ką padaryti dėl Savo vaikų. Putapartyje savo akimis mačiau, kas įvyko per Sporto šventės atidarymą – Jis išgelbėjo studentą, kuris tą dieną galėjo žūti, nes atliko akrobatinius triukus ant labai aukštos konstrukcijos, pritvirtintos ant sunkvežimio. Kai Jis apvyko, tai pamatė ir suprato, kas nutiks – berniukas gali žūti. Kad užkirstų tam kelią, Jis tą prisiėmė Sau ir parkrito Savo sidabrinėje karietoje. Daugelis iš mūsų tai matėme.

Sėdėjau kaip tik už Jo scenoje, o Jis daug kartų vis ėjo į tualetą, ko anksčiau niekada nedarydavo. Kaskart ten nuėjęs Jis pasiimdavo rankšluostį ir valydavosi kraują. Po dviejų dienų kai aš Jam pasakiau: „Svami, Tu tiek daug darai dėl Savo mokinių“, Jis prasegė Savo rūbą ir man parodė gilią žaizdą ant Savo peties, po to patraukė Savo rūbo rankovę ir aš pamačiau ant Jo alkūnės sužeidimus. Tada Jis pasakė telugiškai: „Aš dėl Savo vaikų darau viską, ką reikia, darau viską, ko tik jiems reikia, Aš esu pasiruošęs padaryti viską, bet dėl jų Aš patiriu daug sunkumų.“

Taigi, mokiniai, mano brangūs mokiniai, jums tenka didžiulė atsakomybė. Žinau, kad čia yra mokinių, pradedant šeštokais ir baigiant priešuniversitetinio koledžo studentais, taip pat mergaičių iš Gulbargos, mes turime didžiulę atsakomybę. Jūs niekada neturėsite nieko, kas jus mylėtų taip, kaip myli Jis. Jūs niekur niekada to negausite.

 Ir nedaug vaikų tai gaus. Jūs buvote palaiminti tokia didžiule sėkme. Jūs turite išpildyti Jo lūkesčius. Ir atperkantis veiksnys, gelbstinti malonė yra tai, kad mūsų berniukai ir mergaitės Jo lūkesčius pildo. Visi berniukai, kurie baigė Žmogaus tobulinimo centrą ir gavo laipsnius, jie visi prisijungė prie mūsų kaip misionieriai, kad tarnautų Jo misijoje. Jie visi, be jokių išimčių. (Plojimai) Aš buvau valdytoju Prašanti Nilajame, buvau valdytoju Brindavane, buvau valdytoju Mudenahalyje, buvau valdytoju Alikėje ir jums sakau, kad to niekada nėra buvę. Ir tai mane labai pradžiugino, kad tai įvyko. Niekada nėra buvę, kad visi studentai, kurie baigė mūsų Universitetą, grįžtų kaip misionieriai. Matote, tai didžiulė viltis. Ne tik man ir jums, mano brangūs broliai ir seserys, bet visai žmonijai. Kai dabar visa tai sakau kaip amžininkas, daug žmonių gali pamanyti, kad aš išprotėjau. Man nesvarbu, bet po šimto metų žmonės apie tai kalbės. Po tūkstančio metų žmonės apie tai kalbės, – kad Bhagavanas Šri Satja Sai Baba pasaulį išgelbėjo per savo mokinius.

0
0
0
s2sdefault
powered by social2s