Šią kalbą Bhuvana Santhanam pasakė
Premamrutam salėje, Mudenahalyje, 2019 m. liepos 18 d.,
praėjus 2 dienoms po istorinių įvykių per Guru Pūrnimą

Om Šri Sai Ram.

Mūsų bendras maldas aukoju prie mūsų mylimiausio Viešpaties lotoso pėdų. Gerbiami vyresnieji, broliai, seserys, mokiniai ir visi, stebintys mus tiesiogiai visame pasaulyje. Šiandien paskutinė nuostabių Guru Pūrnimos švenčių diena ir daugelis iš mūsų brolių ir seserų netrukus grįš į savo namus. Šį vakarą ar rytojaus rytą visi mūsų mokiniai sugrįš į savo akademinius miestelius. Bet tai, ką per pastarąsias dienas čia išvydome, mus visiškai pakerėjo, ir manau, kiekvienas iš jūsų su manimi sutiks.

Šiandien Svamis man liepė pasidalinti savo patyrimais. Iš tikrųjų net nežinau, nuo ko pradėti. Užkulisiuose Jis pasakė: „Pradėk nuo to, kaip susipažinai su savo mažuoju broliu Madhusudanu.“

Buvo 2011 m. pabaiga, kai pirmąjį kartą išgirdau apie tai, kas vyksta. Labai mažai žmonių apie tai žinojo, buvo daug skeptikų net ir tomis ankstyvosiomis dienomis. Tuo metu aš dar buvau Dubajuje, siekiau karjeros korporacijoje. Ir atskubėjau pamatyti, patirti savo Svamio. Man nereikėjo jokio patvirtinimo. Aš žinojau, kad Svamis yra Dievas, tad Jis gali padaryti bet ką. Taip pirmą kartą susitikau su Bhagavanu, kalbančiu per labai jauną vaikiną. Tai buvo prieš 8–9 metus. Po keleto mėnesių aš išėjau iš darbo ir pasakiau: „Jei Svamis yra čia ir jei Jis tęsia Savo misiją tokiu netikėčiausiu būdu, aš privalau grįžti.“ Ir Svamis pasakė: „Taip, tu privalai grįžti ir būti Mano misijos dalimi, nes visus tuos metus Aš tave ruošiau šitam Mano misijos etapui.“

Štai tada viskas ir prasidėjo su mano brangiu mažuoju broliu Madhusudanu. Tomis ankstyvomis dienomis jis į mane kreipdavosi „Akka“ (sese). O šiandien, kai aš Jam lenkiuosi, tai prieš savo akis matau žmogaus pakilimą.

Šią naktį sapnavau labai ryškų sapną. Ten buvo Svamis, o šalia Jo buvo brolis Madhu. Svamis pažvelgė į mane ir, rodydamas į jį, tarė: „Tu matai pakilimą, žmogaus pakilimą iki Dievo. Nuo žmogaus iki Dievo.“ Jis pasakė: „Būtent tą Aš turiu padaryti su kiekvienu iš jūsų – nuo žmogaus iki Dievo. Turėsime „Pakilimo dieną“.

Kai tik pabudau, iškart prisiminiau Svamio Brahmanandos žodžius. Svamis Brahmananda buvo pats pirmasis, faktiškai vienas iš tiesioginių Svamio Vivekanandos mokinių ir pirmasis Ramakrišna Matos bei Ramakrišnos Misijos prezidentas. Jis savo mokiniams sakydavo: „Matai, jei nori vidinės ramybės arba jei nori suvokti Dievą, tu turi laukti. Dvasinis suvokimas yra laiko klausimas, o kol lauki, turi stengtis iš visų jėgų.“

Motina paukštė tiksliai žino, kada praskelti, atverti kiaušinį, kad iš jo pasirodytų jos mažasis paukščiukas. Dieviškoji Motina žino, kada tave pakylėti, kad pasiektum savęs suvokimą, bet laukimo metas nėra lengvas, jis labai sunkus ir kankinantis. Kartais būna džiaugsmas, kartais viltis, kartais neviltis, kartais liūdesys, bet tai yra mūšis – tai mūšis siekiant to aukščiausiojo Dieviškumo.

Pamenu, kaip tomis ankstyvomis dienomis Svamis maloningai mane pasirinko kartu su Juo keliauti aplink pasaulį. Atrodo, tarsi tai buvo vakar, bet tai buvo toks džiaugsmas būti kartu su Madhu. Aš esu tikra, kad kiekvienas čia esantis, iš skirtingų šalių, sutiks su manimi, kad kai tik Bhagavanui pasiunčiama žinutė ar bet koks elektroninis laiškas, iš karto jis atsiunčia atsakymą, ir visai nesvarbu, kuri dienos ar nakties valanda.

Tad kartą vienos iš kelionių metu aš jo apie tai paklausiau. Buvo jau labai labai vėlu, 2 valanda nakties, buvome ką tik atvykę į šeimininkų namus ir ėjome gulti, nes skrydis buvo labai labai ilgas. Aš pamaniau – nagi, prieš eidama miegoti patikrinsiu elektroninį paštą. Ir išvydau eilę laiškų, į kuriuos tą vėlyvą valandą jis atsakinėjo. Kai nubudome, aš jo paklausiau: „Praeitą naktį buvai toks pavargęs, kodėl nėjai miegoti? Į šiuos laiškus galėjai atsakyti ryte.“ Jis atsakė: „Visame pasaulyje yra tiek daug sekėjų, kurie siunčia laiškus vildamiesi, kad aš pasimelsiu Svamiui. Kokią teisę turiu stoti tarp jų ir Viešpaties? Tad nesvarbu, kokia dienos ar nakties valanda. Atsakyti į šias žinutes – tai mano atsakomybė ir pareiga.“

Ką aš mačiau tų kelionių metu, ypač tose pačiose pirmosiose kelionėse? Tiesą sakant, aš išvydau jį kaip asmenybę ­­­­– malonų, visada padedantį, visuomet statantį kitus pirmiau savęs. Galėdavome būti ilgai keliavę, galėdavo būti du satsangai, jis galėjo turėti daug interviu, bet būdavo tokių atvejų, kai po interviu jis ateidavo ir padėdavo mums plauti indus virtuvėje. Štai tokį mes jį matėme.

Norėčiau papasakoti vieną atvejį, kuris mano širdžiai labai artimas. Mes lankėmės Kroatijoje ir ruošėmės vakare į viešąjį satsangą, tad aš Svamiui paruošiau kavos. Jau atėjo laikas ir Madu eiti į Svamio kambarį. Tuomet jau buvo atvykę ir Šri Narasimha Murtis, ir Šri Šrynivasas, ir ponas Izaokas Taigretas, bet brolis Madhu iš savo kambario nesirodė, tad aš nuėjau ir pasibeldžiau į jo duris.

Aš vis beldžiau ir beldžiau, bet jis durų neatidarė, tuomet nusiunčiau jam žinutę: „Brolau, ar tau viskas gerai?“ Jis atvėrė duris susiėmęs už pilvo ir tarė: „Aš tikriausiai alergiškas tam tikram maistui ir man labai skauda skrandį. Nemanau, kad galėsime vykti į viešąjį satsangą.“ Ir iš tikrųjų jis verkė dėl fizinio skausmo. Jis laikėsi už pilvo ir verkė. Tad aišku, aš pasakiau: „Bet Svamio durys šalia. Eik į Svamio kambarį ir Jam tai pasakyk.“ Broliai ir seserys, ar jūs žinote, ką jis atsakė? Jis pasakė: „Kaipgi aš galiu trukdyti Svamį?“

Jei kas nors iš mūsų būtų buvę jo vietoje, mes būtume manę, kad turime teisę įsiveržti į Svamio kambarį ir melsti: „Svami, man skauda skrandį, man alergija, prašau, padėk man, prašau, daryk ką nors“. Jis to nepasakė, o tik: „Kaipgi aš galiu trukdyti Svamį?“

Aš jo prašiau: „Brolau, prašau, prašau, Svamis yra pati gailestingiausia ir geranoriškiausia Motina, prašau, eik į Jo kambarį.“ Tada jis tarė: „Gerai“ ir nuėjo į Svamio kambarį. Žinoma, Svamis jį pagydė nuo skrandžio skausmo bei alergijos, ir tuomet mes nuėjome į viešąjį satsangą.

Tai tik keli atvejai, mažyčiai fragmentai, apibūdinantys jį kaip asmenybę. Nuo pat pirmos dienos, kai jį sutikau, iki šiandienos mes esame daug kartų nuoširdžiai kalbėjęsi, mes keliavome aplink pasaulį, kalbėjomės įvairiomis temomis. Žinoma, pati mėgstamiausia tema yra Svamis ir tai, ką Jis stengiasi mus išmokyti, ką Jis stengiasi su mumis padaryti. Tai mums būdavo pati įdomiausia tema. Nes kiekvieną akimirką yra mokymas, ir su tuo mokymu gauname ir mažytį skanėstą, nes pačiame mokyme būna mažyčių skanumynų, kai jis pasako: „Žinai ką? Štai ką Svamis pasakė, štai ką Svamis pajuto, štai taip Jis jautėsi ir štai ką Jis pasakojo. Argi mūsų Svamis nėra Aukščiausiasis?“ Ir aš pritardavau: „Taip, brolau, Jis yra Aukščiausiasis.“

Grįžtant prie jo asmenybės – jis yra toks nesavanaudiškas. Taip, mes visi galime pasakyti, kad mes visi esame nesavanaudžiai, mes kitus statome pirma savęs, kaip visuomet Svamis mokė, bet jis tai perkelia į visiškai kitą lygį.

Prieš keletą metų mes lankėmės Fidžyje, ir Svamis pakvietė daug kitų svečių iš įvairių šalių. Tai buvo labai panašu į retritą saloje (dvasinius kursus). Po vakarienės Svamis pasakė: „Jūs galite dalyvauti kultūrinėje programoje, Aš neisiu. Einu ilsėtis, o jūs eikite ir pasimėgaukite kultūriniu renginiu. Ten buvo brolis Pravynas ir aš, ir mes brolio Madhu paklausėme: „Ar tu nori eiti į kultūrinį renginį? Ką tu norėtum veikti?“ Jis atsakė: „Neisiu, gal tiesiog eikime pasivaikščioti.“ Tad mes išėjome trumpam pasivaikščioti. Buvo gana romantiška – vienoje pusėje vyko kultūrinė programa, o mes pasukome į kitą pusę. Buvo labai graži pilnatis, vandenynas atrodė nuostabiai, tad broliui Madhu pasakiau: „Ar gali įsivaizduoti, kas būtų, jei Svamis būtų čia? Tik mes trys ir Svamis, žvelgiantys į mėnulį ir vandenyną.“

Tada jis pažvelgė į mane ir nusistebėjo: „Ar tu rimtai? Nori tokią valandą pakviesti Svamį?“ Aš atsakiau: „Brolau, prašau, koks tai būtų džiaugsmas!“ Tada jis pažvelgė į mane ir pasakė: „Gerai, aš tai padarysiu dėl tavęs, nes labai to trokšti.“

Akimirksniu atsirado Bhagavanas. Jis kalbėjo apie Savo kūrinijos paslaptį. Jis kalbėjo apie daugelį dalykų. Jis kalbėjo apie tai, kodėl vandenynas sūrus. Jis kalbėjo, kad kosmose, šioje kūrinijoje, yra vienas lakhas (šimtas tūkstančių) Visatų. Po kurio laiko Jis tarė: „Šis laikas, šis nakties metas nėra skirtas tokiems žmonėms, kaip jūs, – geriau eikite miegoti. Šis laikas tik rakšasams (demonams).“

Tad mes nuolankiai pasimeldėme Svamiui ir Jam padėkojome, kad, šią nuostabią mėnulio pilnaties naktį, Jis pasirodė jūros pakrantėje. Grįžtant atgal brolis Madhu mums papasakojo, ką jis iš tikrųjų matė. Jis pasakojo: „Tuo metu, kai tu meldeisi, aš vis mąsčiau, kaip Svamis ateis, kur Jis atsisės, nes čia nėra sosto. Tuo metu, kai mąsčiau apie Svamio sostą, tas sostas, didžiulis sostas nusileido tiesiai iš dangaus. Ten buvo angelai, – jie ir atnešė tą didžiulį sostą. Jis atrodė kaip milžiniškas lotoso žiedlapis. Svamis sklendė virš vandenyno ir ėjo. Jis buvo milžiniškas, kaip Višvarūpa (Kosminis pavidalas), o paskui Jis ėmė eiti ir sumažėjo iki Savo žmogiškojo ūgio – 5 pėdų ir 3 colių. Tada Jis atsisėdo į tą lotoso sostą, nusileidusį iš dangaus, ir apie 10 minučių mums kalbėjo.“

Man asmeniškai tai buvo neįtikėtina kelionė. Bet ko aš joje išmokau? Svamis nuolat sakydavo: „Aš vėl ir vėl atsirenku žmones vaidmenims dramoje. Kai paskiriu jums vaidmenį, jūs su džiaugsmu įženkite į sceną, nuolankiai suvaidinkite savo vaidmenį ir oriai išeikite.“

Mes visi paliekame įspaudus ir pėdsakus, nes Jis mums duoda šį gimimą žmogumi. Bet ko aš asmeniškai pasiilgsiu? Iš tikrųjų aš pasiilgsiu savo jaunesniojo brolio. Šiandien Jis yra mano Guru.

Aš pasiilgsiu visų šių nuostabių nuoširdžių pokalbių. Aš pasiilgsiu visų šių, iš tiesų, įžvalgių pokalbių, nes nuo šiol Jis visam laikui man yra Bhagavanas (Dievas). Taip, aš esu laiminga, kad jis progresuoja. Aš esu laiminga, kad jis pamažėle tampa Dievu. Bet tuo pačiu mano širdis veržiasi iš krūtinės, kaip ir daugelio, sėdinčių čia. Aš pasiilgsiu brolio, nes, kaip sakė Svamis Brahmananda, mes iš arti matėme, kaip jis stengėsi, (jo kančias, sunkumus) dieną ir naktį, ar keliaujant trumpus, ar ilgus atstumus. Jis yra dėl savo Viešpaties. Visai nesistebiu, kad Svamis yra sakęs: „Jis niekada Man nepasakys ne.“ Aš niekada nemačiau jo sakant Svamiui „ne“. Visuomet tik „taip, Svami, ko tik Tu nori, ko tik Tau reikia.“

Taip, mes galime pasakyti: „Taip, aš galiu tai padaryti. Ne, mes negalime. Ne dabar. Reikės labai daug pastangų.“ Tai labai didžiulės pastangos, didelė kova, bet mes visi to trokštame. Mes galime tik trokšti, nes mes galime tik būti čia. Tai Dievas mus pasirenka, kai Pats to nori.

Prieš kelias dienas aš Svamio paklausiau: „Svami, kaip galėčiau tapti tokia, kaip Madhu?“ Ir Svamis man pasakė: „Bangaru, pasakysiu tau tiesą. Tapytojas turi kelis teptukus. Kai tapo savo šedevrą, jis pasirenka storą teptuką, kai tokio jam reikia. Kai jam reikia plono potėpio, jis padeda storąjį teptuką ir ima ploną, kad nubrėžtų plonesnę liniją. Tad tu turi tik būti pasiekiama tame teptukų dėkle, nes nežinai, kada Aš tave pasirinksiu. Tavo pareiga – tik būti pasiekiamai. Madhusudanas buvo pasiekiamas, štai kodėl Aš jį pasirinkau. Jis priešinosi, jis kerštavo, jis sutiko, jis šypsojosi, jis pyko ant Manęs, jis darė viską, bet jis buvo pasiekiamas. Jei tu nori būti geru pavyzdžiu, tai turi būtent tą ir daryti – būti pasiekiama, ir Aš tave pasirinksiu, kada Man reikės. Bet jei Man tavęs reikės, o tavęs nebus, tuomet galimybė bus praleista, – tu į šį laivą nespėsi.“

Tad aš klausiu visų sekėjų visame pasaulyje, klausiu kiekvieno žmogaus, kuris pastarąsias dvi dienas ginčijosi, svarstė, užsipuldinėjo, – ar tai yra įmanoma? Ar tai yra tikrovė? Ar tai beprotiška vieta? Aš galiu pasakyti tik vieną dalyką – pažvelkite į iniciatyvas, pažvelkite į projektus visame pasaulyje. Ar žmogui tai įmanoma? Ar kas nors iš mūsų galėtų padaryti visa tai, kas vyksta daugiau kaip trisdešimtyje šalių? Argi tai įmanoma? Žinoma – tai neįmanoma. O įmanoma tik tada, kai tam vadovauja Dievas. Viešpats jį naudoja kaip instrumentą – jis yra ta tuščiavidurė fleita. Štai kodėl Svamis perėmė jo kūną ir daro tai, ką nori.

Neseniai, kai lankėmės Ispanijoje, tikriausiai tai buvo paskutinis, labai ilgas mūsų pokalbis prie pietų stalo. Aš jo pasiteiravau: „Ar tu jauti, kai Svamis yra viduje? Ar tu suvoki, kas vyksta?“ Jis atsakė: „Ne. Jis perima viską, o aš tik esu, aš tik būnu Jam pasiekiamas.“

Ir tai yra pati didžiausia pamoka, kurią aš asmeniškai išmokau. Bet – taip, aš pasiilgsiu savo brolio.

Sai Ram.

0
0
0
s2sdefault
powered by social2s