Kartą iškilo klausimas, kas yra pragaras ir kas yra rojus. Vieną žmogų nusiuntė pažiūrėti, kas vyksta pragare ir kas vyksta rojuje. Pragare kiekvieno rankos buvo surištos – taip, kad nebūtų galima jų sulenkti. Kai jiems paduodavo maistą, jie visaip stengėsi jį suvalgyti, bet tik stumdėsi kliuvinėdami vieni už kitų ir drabstydami maistą, bet nė kąsnelis į jų burnas nepatekdavo. Rojuje taip pat visų rankos buvo surištos, ir ten jie negalėjo jų sulenkti, tačiau čia jie maitino vienas kitą ir taip visi pasisotindavo.
Atskirai nėra nei pragaro, nei rojaus. Kur esate, ten ir pragaras, kur esate, ten ir rojus – priklausomai nuo to, kaip gyvenate. Gyvendami dėl kitų gyvensite rojuje, gyvendami vien dėl savęs gyvensite pragare. Ši žemė – tai viskas, kas yra. Nesirūpinkite dėl to, kas bus kituose pasauliuose. Tai, ką darote čia, nulems tai, ką patirsite vėliau.
Iš Dieviškosios kalbos Singapūre, 2014 m. rugsėjo 11 d.
„Šri Satja Sai uvača“, 2 tomas, 34 p.