Dvasingumas

Dievas yra patirtinė tikrovė ir kitaip Jo suprasti neįmanoma. Šventraščiuose sakoma: „yato vāco nivartante aprāpya manasā saha“ – Dievo neįmanoma apibūdinti žodžiais ir suvokti protu. Todėl Dievo negalima suprasti nei pojūčiais, nei protu, Dievo patyrimo taip pat negalima apibūdinti žodžiais. Tie, kurie Jį patyrė, negali to apibūdinti žodžiais, o tie, kurie Jį apibūdina žodžiais, iš tiesų Jo nepatyrė. Tai panašu į nebylį, bandantį paaiškinti saldumyno skonį. Tad pojūčiai ir protas, kurie negali patirti ar paaiškinti Dievo, nėra tinkami įrankiai tai padaryti, panašiai kaip šakutė nėra tinkamas stalo įrankis prie sriubos lėkštės.

Vienintelis būdas pažinti Dievą – būti Dievu. Brahma veda brahmaiva bhavati – pažinęs Dievą, tampa Dievu. Tačiau prie to patyrimo širdyje galima priartėti tik tapus tyresniu ir neturint troškimų. Kai protas bus išvalytas nuo viso savanaudiškumo, o širdis – nuo visų troškimų, savo sąmonėje žmogus galės patirti Dievą. Kai nuo veidrodžio nuimama uždanga ir nuo jo nuvalomos dulkės, savo atspindį galima matyti aiškiai. Panašiai, kai protas tampa tyras ir atsikratoma pasaulio iliuzijų, žmogaus sąmonėje atsiskleidžia Dievas.

Iš Sadguru Šri Madhusudano Sai knygos „Dvasingumas 101"
8 klausimas iš 1 skyriaus „Dievas“

Nė vienas iš šių teiginių nėra visiškai teisingas. Tiesa yra „Aš esu Dievas“.

Dvaitā sako: „Aš esu Dievuje“. Viśiṣṭādvaitā sako: „Dievas yra manyje“. Tačiau advaitā sako: „Aš esu Dievas“. Tai yra galutinė Tiesa.

Ar banga yra vandenyne, ar vandenynas yra bangoje? Nei viena, nei kita. Banga yra vandenynas. Nāmā-rūpa – vardas ir pavidalas – yra tik laikinos anomalijos. Ar bangą galima atskirti nuo vandenyno? Kaip upės, susiliedamos su vandenynu, netenka savo vardo ir pavidalo, taip ir tikrąją Savastį suvokęs žmogus susilieja su Brahmanu atsisakydamas savo vardo ir pavidalo.

Iš Sadguru Šri Madhusudano Sai knygos „Dvasingumas 101"
7 klausimas iš 1 skyriaus „Dievas“

Žinokite, kad Dievas yra aukščiausias Dieviškasis principas, kuris persmelkia visą Kūriniją ir neturi jokių savybių ar pavidalo. Taip pat žinokite, kad šis beformis Dievas vis įsikūnija tarp mūsų, kad kiekvienam padėtų patirti tyrą meilę, kuri yra Dieviškumo esmė. Geriausia eiti pas Dievą dėl Paties Dievo. Mylėkite Dievą dėl meilės, o ne siekdami už tai gauti kokių nors malonių. Šri Krišna Bhagavadgītoje sako: „Pas Mane ateina keturių rūšių sekėjai, jie visi būna padarę gerų darbų. Vieni kenčiantys (arthī), kiti – turintys troškimų (arthārthī), dar kiti yra smalsieji, kurie nori sužinoti tiesą apie Dievą (jijñāsuḥ), ir galiausiai įžvalgieji ir išmintingieji (jñānī). Iš jų Man brangiausi yra džnaniai (jñānī).“ Kiti trys kreipiasi į Dievą siekdami kokios nors asmeninės naudos – kad Jis padėtų išspręsti kokią nors problemą, ar suteiktų turtų bei valdžios, ar padėtų pažinti galutinę Tiesą, tačiau tik džnaniai ieško Dievo dėl Paties Dievo. Jie nieko netrokšta ir nori Dievo tik dėl to, kas Jis yra. Nėra taip, kad kiti požiūriai būtų neteisingi, bet Dievui labiausiai patinka tas požiūris, kai žmogus ieško Dievo tiesiog dėl Dievo, neturėdamas jokių troškimų. Tik neturėdamas troškimų žmogus suvoks Dievą ir savyje, ir išorėje ir pasieks aukščiausią pilnatvę.

Iš Sadguru Šri Madhusudano Sai knygos „Dvasingumas 101"
6 klausimas iš 1 skyriaus „Dievas“

DIEVAS, kuris daugeliui yra paslaptis, tačiau kitiems – gyva tikrovė, geriausiai apibūdinamas kaip begalinis kontinuumas, visa ko pradžia ir pabaiga. Dievą galima suvokti kaip kūrybinę jėgą ar energiją, neturinčią jokių savybių ar požymių. Tačiau ši energija nėra mechaniška ar nesąmoninga – yra priešingai dėl paprastos priežasties, nes visa sąmoninga visata su visomis savo protingomis būtybėmis atsirado iš šios energijos. Todėl Dievas yra gyva, kvėpuojanti, sąmoninga ir protinga būtybė.

Dauguma pasaulio religijų bando tai išsamiai paaiškinti, nors ir savaip. Gali skirtis požiūriai, pranašystės ir filosofijos, tačiau dėl vieno dalyko visi neginčijamai sutaria: Dievas yra visatos kūrėjas, valdytojas ir galiausiai jos naikintojas.

Anglų kalbos žodį GOD (Dievas) galima laikyti akronimu. Jis nusako pagrindines Dievo funkcijas: G – Generatorius, O – Organizatorius ir D – Destruktorius. Iš esmės tai yra tas pats, kas matomos ir nematomos visatos ir visko, kas joje yra, Kūrėjas, Valdytojas ir Naikintojas. Indų šventraščiuose tai apibūdinama kaip sṛṣṭi (kūrimas), sthiti (palaikymas) ir laya (naikinimas).

Mokslininkai ilgą laiką nesutiko su tokia Dievo, kaip sąmoningos jėgos, samprata. Vis dėlto su naujausiais mokslo pasiekimais, įskaitant kvantinę mechaniką, reliatyvumo teoriją ir vieningojo lauko teoriją, „lauko“, kaip visos visatos substrato, idėja sparčiai įgauna vis didesnį pripažinimą. Šį lauką sudaro keturių rūšių jėgos – gravitacinė, elektromagnetinė, silpnoji branduolinė jėga ir stiprioji branduolinė jėga. Atrodo, kad jis turi savo intelektą, lemiantį vis naujesnių medžiagų kūrimą, jų palaikymą ir naikinimą. Taittirīya upaniṣada šį visatoje esantį precizišką intelektą apibrėžia kaip satyam, jñānam, anantam, t. y. ši galia turi tris atributus – ji egzistuoja, yra sąmoninga ir amžina, begalinė. Mokslininkai sako, kad visa materija yra energija, o energija negali būti nei sukurta, nei sunaikinta, ji gali tik transformuotis iš vienos formos į kitą. Tai stulbinamai panašu į minėtą Dievo apibrėžimą, pateikiamą seniausiuose pasaulio tekstuose – Jis egzistuoja, yra protingas ir niekada negali būti nei sukurtas, nei sunaikintas.

Iš Sadguru Šri Madhusudano Sai knygos „Dvasingumas 101"
5 klausimas iš 1 skyriaus „Dievas“

Yra trys požiūriai arba trys filosofijos mokyklos, kurios buvo sukurtos tam, kad galėtume pažinti ātmatattvą (ātminį pradą). Šios trys mokyklos – tai advaitā, viśiṣṭādvaitā ir dvaitā.

Šri Adi Šankaračarja (Ādi Śaṅkarācārya) mokė advaitos (nedualizmo) filosofijos, kuri skelbia džyvos (individualios sielos) ir Brahmano (kosminės sielos) vienovę – „Aš esu Dievas“.

Praėjus trims šimtmečiams po Šri Adi Šankaračarjos, Šri Ramanudžačarja skelbė viśiṣṭādvaitos filosofiją, kuri teigia, kad džyva ir Brahmanas yra skirtingi – „Aš esu iš Dievo“.

Praėjus dviem šimtmečiams po Šri Ramanudžačarjos, į sceną įžengė Šri Madhvačarja ir ėmė propaguoti dvaitos filosofiją, pabrėždamas, kad iš tiesų egzistuoja trys sampratos: dehātma bhava (kūno sąmonė), džyvatma bhava (individualizuota Dievo forma) ir paramātma bhava (universali siela, arba Aukščiausioji Savastis) – „Aš skiriuosi nuo Dievo“.

Tačiau pagrindinis principas, kuriuo grindžiamos visos trys filosofinės mokyklos, yra vienas ir tas pats – ātmatattva. Upaniṣados skelbia, kad visą visatą persmelkia tas pats ātminis pradas. Upaniṣadose skelbiama tiesa yra tokia:

ekātma sarva bhūtāntarātmā
(Viena ir ta pati ātmā gyvena visose būtybėse)

īśhvaraḥ sarva bhūtānām
(Dievas yra visų būtybių Vidinis Gyventojas)

īśāvāsyam idaṁ sarvam
(Visa visata yra persmelkta Dievo)

Lietaus vanduo, upėje tekantis vanduo ir vanduo vandenyne yra vienas ir tas pats. Viskas yra Brahmanas. Kadangi kiekvienas šios visatos objektas yra Brahmanas, tai nieko negalima atmesti ar ignoruoti. Šis Brahmano principas vadinamas Dievu.

Iš Sadguru Šri Madhusudano Sai knygos „Dvasingumas 101"
4 klausimas iš 1 skyriaus „Dievas“

Aukščiausiasis Dievas, kuris yra tiesiog tyra Sąmonė, persmelkianti kiekvieną Kūrinijos dalį, vadinamas parabrahma arba paramātmā, o visose būtybėse egzistuojanti individuali sąmonė vadinama džyvatma arba tiesiog ātmanu. Įsivaizduokite kibirą vandens, panardintą į vandens rezervuarą. Vanduo kibire ir vanduo rezervuare yra tas pats, tačiau vadinami skirtingai, nes yra skirtingose talpose.

Iš Sadguru Šri Madhusudano Sai knygos „Dvasingumas 101"
3 klausimas iš 1 skyriaus „Dievas“

Pagrindinė sanātana dharmos prielaida yra ta, kad „viskas yra dieviška“ – ir tai, kas gyva, ir kas negyva. Brahmanas sanātana dharmoje yra Aukščiausiasis Dievas, kuris sukūrė visą visatą su visomis judančiomis ir nejudančiomis esybėmis, panašiai kaip voras, kuris iš savo pilvo ištraukia tinklą, jame gyvena, o vėliau jį ir praryja. Visata kilo iš Brahmano, yra Brahmano palaikoma ir galiausiai Brahmanas ją ištirpdo Savyje. Todėl sanātana dharma tiki, kad visa, kas egzistuoja, yra Brahmanas arba Dievas, nes viskas sukurta Brahmano ir iš Jo Paties.

Kitas labai svarbus sanātana dharmos aspektas, kuris natūraliai pereina į hindu dharmą, yra du principai dvyniai – karma (veiksmas ir atoveiksmis) ir punarjanma (reinkarnacija). Veiksmai, kuriuos atliekame, sukelia geras, blogas ar mišraus pobūdžio pasekmes, ir tas pasekmes tam tikru metu turime patirti. Tai labai panašu į trečiąjį Niutono veiksmo ir atoveiksmio dėsnį. Skirtumas tik tas, kad kai kurios pasekmės pasireiškia akimirksniu, pavyzdžiui, išgėrus vėsaus vandens troškulys iškart numalšinimas, o kai kurios užtrunka, pavyzdžiui, pasėta sėkla virsta medžiu tik po kelerių metų, o kai kurios pasekmės ateina daug vėliau, net po kelių gyvenimų. Tad reinkarnacija vyksta tada, kai ta pati džyvatma (jivātmā, individuali siela) turi patirti likusias ankstesnių gyvenimų pasekmes, todėl reinkarnuojasi kitu pavidalu, kitu laiku ir kitoje vietoje. Tai paaiškina, kodėl kai kurie vaikai jau gimsta vunderkindais, nors dar nėra gavę jokio formalaus išsilavinimo, arba kodėl vieni gimsta neturtingi, o kiti turtingi, vieni gimsta ligoti, o kiti sveiki ir pan. Šie du principai – karma ir punarjanma – reguliuoja arba nulemia, kokioje šeimoje ir kokiomis aplinkybėmis žmogus gimsta.

Iš Sadguru Šri Madhusudano Sai knygos „Dvasingumas 101"
2 klausimas iš 1 skyriaus „Dievas“

Seniausia pasaulio kultūra yra Bharatos, anuomet vadintos Bharata Varša. Šis didžiulis kraštas Džambudvypoje* driekėsi nuo Rytų Europos iki dabartinės Tolimųjų Rytų Azijos. Šio didingo krašto kultūra, visus vienijusi unikaliu gyvenimo būdu, buvo vadinama „sanātana dharma“ – paprasčiau sakant „aukščiausias amžinasis įstatymas“. Tai tiesiog įstatymas, kuriuo buvo vadovaujamasi ir kuris užtikrino visų žmonių materialinę bei dvasinę gerovę. Visos Kūrinijos Dieviškumo idėja būdinga tik sanātana dharmai, kuri skelbia „ahaṁ brahmāsmi“ – „aš esu Dievas“ ir „sarvaṃ khalvidaṃ brahma“ – „viskas yra Dievas“.

Tačiau laikui bėgant šį įstatymą imta vadinti „hindu dharma“ pagal žemės, kuri kitoje Sindhu upės pusėje buvo vadinama „Hindu žeme“, pavadinimą. Persai ją pavadino „Hindu“ (nes „Sindhu“ jie tarė kaip „Hindu“), ir tik po to tuometiniai šio krašto gyventojai imti vadinti „hindu“, o mūsų gyvenimo būdas – „hindu dharma“. Tačiau mūsų senoviniuose tekstuose mes niekur nesame vadinami „hindu“. Jei peržvelgtume ilgaamžę mūsų senosios šalies istoriją, terminas „hindu“ atsirado visai neseniai.

* Džambudvypa – senovės Indijos šaltiniuose dažnai vartojamas pavadinimas, apibūdinantis Didžiosios Indijos teritoriją.

Iš Sadguru Šri Madhusudano Sai knygos „Dvasingumas 101"
1 klausimas iš 1 skyriaus „Dievas“