Klausimas: Kai kalbuosi su Tavimi viduje, kartais nesu tikras, ar atsakai Tu, ar mano protas. Kartais gaunu atsakymą „Taip“, o kartais „Ne“. Kaip galėčiau atpažinti Tavo atsakymą?

Svamis: Kai kalbėsiesi su Manimi ir kai tikrai girdėsi Mano balsą, tave užlies ramybė. Ir nesvarbu, ar atsakymas tau patinka, ar nepatinka, ar tu to norėjai, ar nenorėjai, – bet tu žinosi, kad to nori Svamis, ir iškart pajusi ramybę. O jei kalbės tavo protas, tai bus tik „dalys“, o ne ramybė (angl. ‘pieces’, not ‘peace’). Tu nuolat abejosi tuo, ką girdi, nes proto pateikti atsakymai vis keisis pagal tai, kas tau patinka ar nepatinka.

Jei nori pamatyti ežero dugną, vanduo turi būti skaidrus ir ramus. Protas yra tarsi vanduo – jei jis nuolat raibuliuoja, negali pamatyti ežero dugno, negali sužinoti tiesos. Tokioje situacijoje luktelk, kelis kartus giliai įkvėpk, tyloje pasimelsk ir leisk savo protui nurimti, kad jis netriukšmautų ir Mano balsas girdėtųsi. Nesitikėk atsakymo sulaukti labai greitai. Tai ne varžybos. Ir nesijaudink, nes nieko blogo nenutiks – Dievas yra čia ir viską prižiūri. Taigi neskubėk, palauk, melskis gilioje tyloje, leisk savo protui nurimti ir tada balsą girdėsi aiškiai, – o kai tik išgirsi, pasidarys ramu, nebus jokios sumaišties.

Daugelis žmonių labai skuba medituoti. Jie ateina į kambarį, pasižiūri į laikrodį ir galvoja: „Gerai, meditacijai turiu penkias minutes. Paskui turiu išeiti į darbą.“ Jūs norite per penkias minutes gauti nuostabiausią patyrimą gyvenime! Pradėdami medituoti manote: „Dabar turi ateiti Svamis ir man vadovauti, viskas turi įvykti per ateinančias penkias minutes.“ Ypač jaunimas – jie neturi kantrybės, jie visko nori iškart. Jie net tikrąją Savastį nori suvokti tuoj pat! Taip nebūna. Tam turite skirti tiek laiko, kiek reikia. Turite leisti sau nurimti ir nuraminti savo protą – tik tada galėsite tikrai patirti vidinę Savastį.

Nieko tokio, jei pačią pirmąją dieną to nepatiriate. Darykite tai ir kitą dieną, ir vis medituokite, kol tai patirsite. Juk kalbėti, vaikščioti ir daryti tai, ką darote, nepradėjote pačią pirmąją dieną. Daug kartų bandėte ir daug kartų kritote, tik po to tai pavyko. Panašiai ir su meditacija, gebėjimu susijungti su vidine Savastimi, gebėjimu išgirsti Dievo balsą viduje – visam tam reikia pastangų, laiko ir kantrybės.

Dar yra ir kita problema, kurią pastebėjau daugelyje Vakarų šalių. Žmonės pabando vieną sadhaną, bet netrukus tai jiems atsibosta – tada jie bando kitą sadhaną, nes tokią daro jų draugas. Netrukus ir tai pabosta, o tada kas nors ateina ir pasako, kad yra dar geresnis būdas daryti sadhaną, taigi jie pamano: „Nagi, imkimės to.“ Taip jie vis keliauja nuo vienos sadhanos prie kitos, bandydami įvairius dalykus.

O iš tikrųjų reikia eiti vienu keliu, kuris jums patinka, ir nerti vis giliau, giliau ir giliau. Visų keliai gali būti skirtingi, negalite lygintis su kitais ir sakyti: „Šitas yra lengvesnis“ ar „anas yra geresnis“, „tas yra sudėtingas“ ar „tas nėra geras“. Taip galvoti kvaila. Savo kieme jūs kasate šulinį ir kaskite gilyn tol, kol pasieksite vandenį. Kasdami vis giliau ir giliau, galiausiai jį rasite. Tačiau, jei iškasę mažą duobutę nerasite vandens, jums greitai nusibos ir tada imsite kasti kitą duobę kitur, o paskui vėl kitą dar kitur, ir baigsis tuo, kad būsite iškasę daugybę duobių, bet nė viena nebus pakankamai gili, kad gautumėte vandens. Rinkitės bet kurį kelią ir jame eikite gilyn. Tam reikia laiko, nepasiduokite. Tai ne varžybos – niekas nepasieks Dievo greičiau ar lėčiau už kitą. Kiekvienas pasiekia savo laiku. Nepasiduokite.

Viešasis vakaro satsangas Berne, Šveicarijoje 2018 m. balandžio 4 d. 
Bukletas „Dieviškasis vizitas Šveicarijoje 2018 m. balandžio mėn.“, p. 20-21

0
0
0
s2sdefault
powered by social2s