Tarnystę galima vadinti nesavanaudiška tik tada, kai padedate kitam negalvodami apie save. Kai su kitais dalinatės tuo, ką turite, nes norite dalintis, nesijaudindami dėl savęs ir nieko už tai nesitikėdami, – tai yra nesavanaudiškumas.

Daug žmonių tarnauja, bet tai nėra nesavanaudiška tarnystė. Kartą šventykloje ant lubų buvo įtaisytas ventiliatorius. Ten į pūdžą susirinko daug žmonių. Buvo labai karšta, drėgna, ir vaikas pradėjo verkti. Motina paprašė: „Gal galėtų kas nors įjungti ventiliatorių?“ Iškart iš už nugaros kažkas sušuko: „Nejunkite ventiliatoriaus! Aš padovanojau ventiliatorių ir mano vardas užrašytas ant jo sparnų. Jei jis suksis, mano vardo nesimatys, todėl nejunkite ventiliatoriaus!“ Ar tai nesavanaudiškumas?

Apsvarstykite kitą pavyzdį: žmogus šventyklai padovanojo didžiulį veidrodį, bet ant veidrodžio buvo tiek daug prirašinėta dovanotojo ir visos jo šeimos narių vardų, kad nesimatė jokio aiškaus atspindžio! Kokia nauda iš tokios tarnystės? Tai ne tarnystė, o tiktai savireklama. Kai iš tikrųjų tarnausite, savo širdyje patirsite palaimą. Jei palaimos nepatiriate, to negalima vadinti tarnyste.

Iš Dieviškosios kalbos Mudenahalyje 2014 m. lapkričio 13 d.
0
0
0
s2sdefault
powered by social2s