Seniausia pasaulio kultūra yra Bharatos, anuomet vadintos Bharata Varša. Šis didžiulis kraštas Džambudvypoje* driekėsi nuo Rytų Europos iki dabartinės Tolimųjų Rytų Azijos. Šio didingo krašto kultūra, visus vienijusi unikaliu gyvenimo būdu, buvo vadinama „sanātana dharma“ – paprasčiau sakant „aukščiausias amžinasis įstatymas“. Tai tiesiog įstatymas, kuriuo buvo vadovaujamasi ir kuris užtikrino visų žmonių materialinę bei dvasinę gerovę. Visos Kūrinijos Dieviškumo idėja būdinga tik sanātana dharmai, kuri skelbia „ahaṁ brahmāsmi“ – „aš esu Dievas“ ir „sarvaṃ khalvidaṃ brahma“ – „viskas yra Dievas“.

Tačiau laikui bėgant šį įstatymą imta vadinti „hindu dharma“ pagal žemės, kuri kitoje Sindhu upės pusėje buvo vadinama „Hindu žeme“, pavadinimą. Persai ją pavadino „Hindu“ (nes „Sindhu“ jie tarė kaip „Hindu“), ir tik po to tuometiniai šio krašto gyventojai imti vadinti „hindu“, o mūsų gyvenimo būdas – „hindu dharma“. Tačiau mūsų senoviniuose tekstuose mes niekur nesame vadinami „hindu“. Jei peržvelgtume ilgaamžę mūsų senosios šalies istoriją, terminas „hindu“ atsirado visai neseniai.

* Džambudvypa – senovės Indijos šaltiniuose dažnai vartojamas pavadinimas, apibūdinantis Didžiosios Indijos teritoriją.

Iš 1 skyriaus „Dievas“

Klausimas: Svami, vaikų gerąsias savybes ugdo Educare, o ką daryti, kad pasikeistų suaugusieji?

Svamis: Jei vaikystėje būtumėte tinkamai atlikę savo darbą, šiandien jums nereikėtų šito klausti. Tačiau dabar to paklausėte. Kaip jau sakiau, dabartis yra visada. Taisydami savo elgesį šiandien, galėsite pasikeisti. Pradėkite nuo minties. Galvokite: „Aš esu dieviškas“, kalbėkite ir elkitės taip, tarsi būtumėte dieviški. Jei taip mąstysite, galiausiai tapsite dieviški.

Bent jau nuo šiandien pradėkite galvoti, kad esate dieviški, ir visomis mintimis, žodžiais ir darbais venkite visko, kas nėra dieviška. Jei taip elgsitės, tai yra vilties, kad dar šiandien imsite taisytis. Nuoširdžiam žmogui Atma Džnana (Atmos suvokimas) ateina akimirksniu, o tam, kuris yra nenuoširdus, kad ir kiek gyvenimų stengtųsi, to suvokti nepavyks. Nors šiek tiek nuoširdžiai pasistengę, rezultatų sulauksite. Laikui bėgant, kiekvienas turės tai pasiekti ir kiekvienas tai pasieks. O kiek laiko tai užtruks, priklauso nuo to, kaip greitai eisite.

Vakaro satsangas Mudenahalyje, 2015 m. rugsėjo 6 d.
„Šri Satja Sai uvača“, 13 tomas, p. 107

Klausimas: Svami, mes iš visų jėgų stengiamės padėti žmonėms, kurie patiria didelį fizinį skausmą. Kaip dar galėtume jiems pasitarnauti?

Svamis: Didesnių iššūkių Dievas duoda tiems žmonėms, kurie, Jo manymu, gali su jais susidoroti. Labai mažus dalykus gali atlikti kiekvienas, net ir vaikas, tačiau augant jūsų egzaminai bus vis sudėtingesni. Tad jei norite būti „paaukštinti“ ir pasiekti aukštesnius lygius, turite išlaikyti sunkesnius testus.

Tarnauti tam, kuris paskui tarnauja jums, – tai labai lengvas testas. Kai padedate žmogui, kuris jums nepadeda, – tai jau šiek tiek sunkesnis testas. Dar sunkiau, kai tarnaujate tam, kuris jums kenkia. Nepasiduokite! Verčiau galvokite, kad Dievas jumis pasitiki ir kad tikrai galite padaryti geriau nei anksčiau. Jis pateikia sunkesnių iššūkių, nes žino, kad esate pajėgus juos įveikti. Jums vieniems tai gali būti neįmanoma, bet Dievui, kuris yra šalia jūsų, nieko nėra neįmanomo.

Pandavai nebūtų galėję laimėti mūšio prie Kurukšetros, jei būtų buvę tik penkiese su saujele karių. Viską lėmė tai, kad šalia buvo Krišna. Pagalvokite: „Svamis yra su manimi kiekvienoje situacijoje.“ Pasitarkite su Svamiu, kuris yra jūsų širdyje, ir neskubėkite vadovautis neramaus proto įsakymais. Tada tikrai rasite būdą, kaip užkariauti žmonių širdis. Kuo didesni iššūkiai, tuo įdomesnė kelionė. Kai prisiminsite savo gyvenimą, džiaugsitės, kad sugebėjote elgtis teisingai ir galėjote transformuoti tiek daug žmonių.

Jums neturėtų būti svarbu, ar kas nors jus myli, ar ne. Kiek iš jūsų, atsigėrę iš upės, padėkojate jai už tai, kad duoda jums vandens? Net jei tokių labai nedaug, upei tai nerūpi. Ji žino, kad vandenyną gali pasiekti tik tekėdama. Jei ji nustos tekėti, norėdama atsirinkti, išskirti ir analizuoti, ji savo tikslo pasiekti nesugebės. Tekėkite kaip upė, nesavanaudiškai. Kuo daugiau žmonėms to reikia, tuo labiau turite mylėti. Jūsų meilė neišsenkanti, nes meilės šaltinis yra Dievas. Tikėkite, kad Dievas jums patiki didesnius iššūkius, nes Jis žino, kad esate pajėgūs juos įveikti ir galite tapti geresni. Gyvenimas yra iššūkis, priimkite jį!

Vakaro satsangas Australijoje, 2015 m. rugsėjo 23 d.
„Šri Satja Sai uvača“, 13 tomas, p. 191–192

Klausimas: Kaip žinoti, ar tai, ką padariau, yra teisinga, ar ne?

Svamis: Kiekvienas turi užduoti sau šį klausimą. Tik tada žinosite, ar jums reikia pasitaisyti. Jei manote, kad visada esate teisus, kas gi gali jus pamokyti ar pataisyti?

Pažvelkite – lauke lyja, lijo ir prieš kurį laiką. Kai išeisite iš šios salės, gal jau nebelis, bet, pamatę drėgną žemę, suprasite, kad lijo. Panašiai, jei elgsitės teisingai, jus iškart apims ramybė. Jūsų protas nurims, o širdis prisipildys ramybės. Jei patirsite tokią ramybę ir džiaugsmą, žinokite, kad tai, ką padarėte, yra teisinga. Jei pajusite ne ramybę, o sumaištį, žinokite, kad tai, ką padarėte, nėra teisinga. Kitokio apibrėžimo nėra. Širdis jums pasakys, teisinga tai ar ne.

Nesavanaudiškumas visada yra teisus. Jei turite rinktis tarp savo noro ir naudos daugeliui, rinkitės tai, kas naudinga daugeliui, – tai teisingas pasirinkimas. Jei svarstote, ar susilaikyti ir nekalbėti šiurkščiai, nesakyti to, kas žmones skaudintų, nedaryti to, kas nebūtų naudinga daugeliui, – nuo to susilaikykite. Net jei tai jums ir kainuos, bet to atsisakyti bus ne taip skausminga, nei vėliau kentėti dėl to, kad padarėte ką nors bloga.

Dar svarbesni yra du dalykai, į kuriuos, prieš ką nors darydami, turite atsižvelgti, – tai paščatapa ir pūrvatapa.

Paščatapa – tai atgailauti ir kentėti, jei pasielgėte neapgalvotai, neatsižvelgę į veiksmo pasekmes. Galite bandyti tai pakeisti, bet laikas jau praėjo ir galimybės nebėra, tad ištaisyti padarytą žalą labai sunku.

Pūrvatapa – tai prieš imantis veiksmo apgalvoti visus už ir prieš ir veikti tik tada, jei tas veiksmas yra pagirtinas. Ar jis bus naudingas visiems? Ar jis sąžiningas ir teisingas? Šiuos klausimus turite užduoti prieš ką nors darydami. Pagalvoti prieš ką nors darant yra daug svarbiau nei apie tai galvoti, kai tą jau padarėte.

Ar tai, ką darote, yra tiesa? Ar šis veiksmas padės daugeliui, o gal jį skatina savanaudiškumas? Galiausiai – ar tai, ką norite daryti, Svamiui patiks, ar nepatiks? Jei užduosite šiuos klausimus, o tada atitinkamai veiksite, tai visada sugebėsite pasielgti teisingai.

Apmąstykite visus įvykius, kurie nutiko jūsų gyvenime, juos išanalizuokite ir išsiaiškinkite – kada jautėtės visiškai ramus? Tada pagalvokite apie sprendimus, kuriuos tuo metu priėmėte, širdyje tikėdami, kad jie teisingi.

Vakaro satsangas Australijoje, 2015 m. rugsėjo 23 d.
„Šri Satja Sai uvača“, 13 tomas, p. 187–189

Klausimas: Norėčiau paklausti apie atleidimą. Kai padarau ką nors bloga, būnu sau labai griežtas. Kadangi kartais mes suklystame, ar galėtum patarti, kaip sau tada atleisti ir vėl save mylėti?

Svamis: Tai irgi labai svarbu. Aišku, atleisti kitiems yra lengviau, bet atleisti sau yra kur kas sunkiau. Kai buvote pradinukas, galbūt padarydavote kvailų klaidų. Gal nesugebėdavote prie dviejų pridėti du ir gauti keturis, nes dar tik mokėtės. Dėl to pradinėje mokykloje gaudavote ir blogų pažymių, nes nesugebėdavote atlikti aritmetikos užduočių. Jei užaugę ir prisiminę pradinės mokyklos laikus, vis dar negalėtumėte sau atleisti, kad jums prastai sekėsi aritmetika, argi tai nebūtų kvailystė? Tuo metu ir tomis aplinkybėmis taip atsitiko. Dabar jau užaugote ir žinote, kad toje vietoje, tuo laiku ir tomis aplinkybėmis padarėte klaidą. Neturėtumėte dabar savęs vadinti kvailiu dėl to, kad pradinėje mokykloje suklydote. Negalite ir toliau save smerkti už seniai padarytas klaidas. Dabar, užaugę ir išsilavinę, sugebate padaryti daug geriau.

Tai, kas nutiko praeityje, negali nulemti viso jūsų gyvenimo. Aš visada sakau: „Praeitis praėjo, užmirškite praeitį.“ Jei žinote, kad padarėte klaidą, dabar turite galimybę ją ištaisyti ir daugiau jos nebekartoti. Daugelis žmonių net nežino, kad daro klaidas, ir toliau gyvena palaimingame neišmanyme.

Tai tarsi įliptumėte ne į tą autobusą ir užsnūstumėte, nesupratę, kur važiuojate. Jūs tiesiog džiaugiatės, kad autobusas važiuoja, bet galiausiai atsiduriate ne ten, kur reikia, o grįžti atgal jau per vėlu. Bent jau supratote, kad važiuojate ne tuo autobusu ir kad nebuvote budrus. Išlipkite, sėskite į tinkamą autobusą ir keliaukite toliau.

Tai, kas prarasta, negali būti sugrąžinta, bet daug ką dar galima išgelbėti! Žiūrėkite į tai, ką turite, o ne į tai, ką praradote. Dabartis yra visada. Tai, ką darysite dabar, lems jūsų ateitį.

Tad žinokite, kad Dievas jus myli ir, kaip mylintys motina ir tėvas, Jis jums atleis, jei nuoširdžiai gailėsitės. Jei Dievas yra pasirengęs jums atleisti, tai kodėl jūs neturėtumėte atleisti sau? Dėkokite Dievui už tai, kad dabar jums primena, jog padarėte klaidą, ir leidžia suprasti, kad galite ją ištaisyti ir daugiau jos nebekartoti. Prašykite Dievo pagalbos ir judėkite pirmyn. Jūs nesiskiriate nuo Dievo. Tokių dalykų išmokstate tik augdami.

Klaida nėra klaida, jei ji nekartojama. Tiesiog turėtumėte sau atleisti už tai, kad pasielgėte neteisingai. Nesigręžiokite į praeitį – negalima žiūrėti atgal ir eiti pirmyn. Jūs turite žiūrėti į priekį ir eiti pirmyn. Jei pamoką išmokote, praeitį pamirškite. Taip elgtis yra teisinga.

Kuris, iš esančių šioje salėje, niekada nebuvo suklydęs? Kas nuo pat pirmos dienos buvo tobulas? Nė vienas! Visiems teko mokytis ir judėti į priekį. Nepasiduokite negatyvumui, nes tai labai pavojinga. Jei jis užvaldys, tai išsiurbs visą jūsų energiją ir entuziazmą, todėl tapsite labai silpni. Susitelkite į pozityvias mintis, pavyzdžiui: „Aš esu Dievas“. Galvoti, kad esate žmogus, yra klaida. Galvokite, kad esate Dievas, kad esate dieviškas, ir gyvenkite taip, kad klaidų nebekartotumėte.

Vakaro satsangas Australijoje, 2015 m. rugsėjo 23 d.
„Šri Satja Sai uvača“, 13 tomas, p. 192–194

Klausimas: Svami, noriu paklausti apie karmą. Tu sakei, kad šis gyvenimas mums skirtas tam, kad pasiektume išsilaisvinimą. Kaip mums išsilaisvinti iš karmos, kurią iki dabar sukaupėme? Kaip mums paspartinti savo kelią pas Dievą?

Svamis: Karma egzistuoja tik tada, jei manote, kad jūs esate darytojas. Kai imate manyti, kad jūs nesate darytojas, tada nėra jokios karmos. Pavyzdžiui, maistas, kurį valgo kitas žmogus, jūsų alkio nenumalšins. Jei miegos kas nors kitas, tai jūsų miego trūkumo nekompensuos. Žmogus patiria malonumą arba kenčia dėl savo padarytų veiksmų. Kai iš tikrųjų jaučiate, kad jūs nesate tas darytojas, kad jūs esate tik instrumentas, o darytojas yra Dievas, tai ar karma gali jus paveikti? Jums pasekmės negrįžta, taigi nėra ir karmos. Jei nėra karmos, tai nėra reikalo kaskart gimti, kad patirtum karmos pasekmes.

Visuomet, kai manote, kad darote jūs, turite sau priminti, kad darytojas yra Dievas. Jei galite būti tos tobulos būsenos, tai nebėra jokios karmos – ir nereikia daugiau atgimti. Kadangi dar nepasiekėte to lygio, duosiu jums paprastą formulę: ką tik darote, gera ar bloga, kiekvienos dienos pabaigoje viską paaukokite Dievui. Tai bus tarsi laiško peradresavimas. Jei jį peradresuosite, jis nukeliaus ne jūsų, o kitu adresu. Tad jei viską, ką darote, peradresuosite Dievui ir Jam pasakysite: „Nesugebėjau nuolat galvoti, kad darytojas esi Tu, tai bent jau dienos pabaigoje viską, ką padariau, nuoširdžiai Tau aukoju; prašau, sutvarkyk tai“, – tada Dievas nuspręs, ką daryti su jūsų karma. Tegu Jis nusprendžia, ar turi tai grąžinti jums, ar pasilaikyti. Tačiau jūs esate tikrai gudrūs, nes norite Dievui paaukoti tik tuos dalykus, kurių pasekmių pakelti neišgalite, kad Dievas juos sutvarkytų, o geruosius dalykus norite pasilikti sau!

Kartą Svamis Vivekananda grupei žmonių iš Amerikos pasakė: „Visa, ką kada nors padariau gera, yra mano guru Šri Ramakrišnos Paramahamsos dėka, o jei kada ką nors sakydamas ar darydamas suklydau, tai buvo dėl mano paties trūkumų.“ Štai taip nuolankiai turite savo veiksmus aukoti Dievui. Kai tik voką peradresuojate, jis keliauja Dievui. Tegu Dievas nusprendžia, ką Jis nori daryti.

Jūs darote gerą darbą ir aukojate jį Dievui sakydami: „Aš padariau štai tokį gerą darbą, todėl Tu turi mane palaiminti tuo, tuo ir tuo.“ Į banko sąskaitą jūs padedate vieną rupiją, o tikitės gauti dešimt – argi tai įmanoma? Darykite gerus darbus ir neprašykite Dievo atlygio. Aš irgi esu bankas, Aš priimu jūsų geros karmos indėlį ir grąžinu jį, kai jums to prireikia, kai kenčiate. Jei jūs nuolat imate iš banko, kad patenkintumėte savo troškimus, tai vieną dieną jūsų banko sąskaita ištuštės – ir tada, kai jums prireiks pinigų, banke jų nebeturėsite. Mano malonė yra jūsų piniginio indėlio palūkanos. Jei pas Mane įdėsite gerų darbų indėlį, Aš jums duosiu palūkanų ir grąžinsiu daug daugiau, nei jūs įdėjote. O kiekvienas blogas darbas, kiekvienas savanaudiškas troškimas yra tarsi pinigų iš jūsų sąskaitos ėmimas. Kai tikrai jų reikės, jūs pinigų neturėsite. Nulis, padalintas iš vieno, yra nulis; nulis, padalintas iš dviejų, irgi yra nulis. Visa malonė be asmeninių pastangų galiausiai lygi nuliui.

Vakaro satsangas Australijoje, 2014 m. gruodžio 30 d.
„Šri Satja Sai uvača“, 5 tomas, p. 54–56

Kaip Krišna sako, tekėkite kaip upė. Kiekvienos upės galutinis tikslas yra vandenynas. Kuo anksčiau pasieksite vandenyną, tuo geriau. Kiekviena diena, praleista ant šios žemės, turėtų jums priminti, kad liko dar viena diena mažiau laiko suvokti, kas jūs esate, viena diena mažiau pasirengti egzaminams. Pradėkite ruoštis!

Kiekvieną rytą pabudus jūsų pirmoji mintis turėtų būti: „Dievas man davė dar vieną dieną pasirengti savo baigiamiesiems egzaminams!“ Dienos pabaigoje turite savęs paklausti: „Ar aš pasirengiau, ar tai buvo dar viena diena, iššvaistyta linksminantis ir apgaudinėjant save visokiausiais nesvarbiais dalykais?“ Tai nereiškia, kad turėtumėte vengti dirbti savo darbą, rūpintis savo šeima ar valgyti ir miegoti. Darykite viską, kas būtina, bet jūsų protas turėtų vis grįžti pas Dievą.

„Dėl ko aš visa tai darau?“ Dasoham – „Aš tai darau dėl Dievo. Viskuo, ką darau, aš tarnauju Dievui. Aš gaminu valgyti ir jaučiu, kad maistą gaminu Dievui, tad visi gauna valgyti prasado. Aš esu čia, kad Dievui suteikčiau malonumo. Kodėl dėviu gražius drabužius? Aš juos dėviu tam, kad tinkamai pasirodyčiau Dievui ir, į mane žiūrėdamas, Jis jaustųsi laimingas. Kodėl aš dirbu savo darbą? Kad galėčiau uždirbti ir pasirūpinti savo šeima, kurią man davė Dievas. Taip aš galiu padėti ir tiems, kurie vargsta. Viskas, ko yra daugiau, nei man reikia, yra skirta kitiems – Dievo vaikams.“

Kiekviena mintimi galite savo protą vis sugrąžinti į šį vienintelį tikslą: „Kaip galiu tarnauti Dievui?“ Ta tarnystė, dasoham, jus nuves į Soham, kol galiausiai suvoksite tikrąją Savastį.

Iš Dieviškosios kalbos satsange Tailande, 2020 m. vasario 13 d.
Bukletas apie Dieviškąjį vizitą Tailande 2020 m. vasario mėn., p. 17

Klausimas: Svami, yra toks dalykas, vadinamas „Traukos dėsniu“, kuris teigia, kad jei pozityviai mąstysite apie tai, ką gyvenime norite padaryti ir pasiekti, jūsų vizija ir mintys virs tikrove. Ar reikėtų taip elgtis ir turėti viziją, ar turėtume tiesiog pasiduoti ir leisti, kad viskas klostytųsi savaime?

Svamis: Mintis apie atsidavimą jau savaime yra teigiama mintis, kuri viską pritrauks. Net mintis, kad norite pasiduoti, leis jums pasiduoti, o tada viskas seks iš paskos. Taip, viskas, apie ką galvojate, turi įvykti. Kiekviena paleista mintis – tai paskleista energija, kuri niekada nemiršta, nes energija nei sukuriama, nei sunaikinama. Kiekviena mintis tam tikru metu virsta kokiu nors žodžiu ar veiksmu. Tad puoselėkite pozityvias mintis.

Nėra nieko galingesnio už nesavanaudišką mintį. Ji prie savęs pritrauks viską. Galbūt pastebėjote, kad kartais, kai Man meldžiatės savanaudiškai, į jūsų maldas Aš neatsakau. Tuomet ant Manęs pykstate, įsivaizduodami, kad Svamiui nerūpite ir Jis jūsų nemyli. Tiesa ta, kad Aš nenoriu, jog taptumėte savanaudžiai. Melskitės dėl kitų ir pamatysite, kaip jūsų maldą Aš išpildysiu. Tada suprasite, kad, taip, – nesavanaudiška mintis prie savęs pritraukia viską.

Satsangas Londone, 2015 m. rugpjūčio 30 d.
„Šri Satja Sai uvača“, 13 tomas, p. 65–66

Klausimas: Svami, kaip žinoti, ar einu teisingu keliu? Kai kalbuosi su Tavimi ar šaukiu Tave vardu, kartais atrodo, kad Tu manęs negirdi. Ar aš esu savanaudis? Ar esu nedėkingas už viską, ką Tu man davei?

Svamis: Važiuodami traukiniu, žinote, kad pakeliui bus tam tikrų stočių. Jei stotys būna tos, kurios ir turi būti, tada suprantate, kad važiuojate reikiamu traukiniu. O jei stotys yra ne tos, kurių tikėjotės, vadinasi, sėdite ne tame traukinyje. Turėtumėte nedelsdami iš traukinio išlipti, pasiklausti kieno nors patarimo ir įlipti į tinkamą traukinį.

Jei viską darysite dėl Manęs, pasieksite stotis, kurios vadinsis „ramybė“, „laimė“ ir „dieviškasis džiaugsmas“, o ne tas, kurios vadinamos „nerimas“, „širdgėla“, „sielvartas“ ar „liūdesys“. Tas stotis jūs atpažinsite. Jei kaskart ką nors darydami patirsite ramybę ir džiaugsmą, vadinasi, esate teisingame kelyje.

Daugelis vaikų bando su Manimi kalbėtis savo širdies tyloje. Deja, Man dar nespėjus prabilti, jie netenka kantrybės, atsistoja ir nueina. Jūs turite turėti kantrybės sėdėti ir Manęs klausytis. Nereikia ateiti su Manimi kalbėtis – tiesiog ateikite Manęs klausytis. Būkite tylūs ir laukite, kol Aš prabilsiu.

Jei telefonu visą laiką kalbate tik patys, tai kaipgi kitas žmogus jums atsakys? Jei nutilsite, tada kitas žmogus galės jums atsakyti. Vienu metu abu kalbėti negalime. Jei jūs tylėsite, Aš galėsiu pradėti kalbėti. Jūs turite palaukti. Nepasiduokite per anksti.

Mano atvykimo čia ir pokalbio su jumis tikslas – suteikti jums galimybę susijungti su Dieviškumu, esančiu jumyse. Dievas buvo ir prieš ateinant Sai Babai. Kai Sai Baba išeis, Dievas vis tiek bus. Sai Baba yra tik nepasireiškusio Dievo apraiška ir nieko daugiau. Tai tas pats vanduo skirtinguose induose, nesvarbu, ar tai būtų Rama, Krišna, Jėzus, Alachas ar Buda. Kokybė yra ta pati. Tiesa ta, kad jūs taip pat esate indas, kuriame glūdi dieviškumas. Todėl visi vaikai ir visi vyresnieji turi šiek tiek pasistengti, kad atrastų savo tikrąją prigimtį. Turite tapti truputį tyresni, nesavanaudiškesni, gailestingesni ir kantresni.

Jei Aš galiu jūsų laukti šimtmečius, tai argi jūs negalite palaukti kelių minučių, kol ateisiu su jumis pasikalbėti? Turite duoti Man šiek tiek laiko apsireikšti. Stenkitės ir atminkite, kad jokios pastangos niekada nenueina perniek. Kurią nors dieną tai padės jums priartėti prie savo tikrosios Savasties. Niekada nenusivilkite.

Žinau, kad klausimų bei abejonių yra ir daugiau, bet į visa tai Aš turiu tik vieną atsakymą: tas atsakymas slypi jumyse. Ieškokite sprendimo patys, savyje. Mokytojas gali išmokyti tik tiek. Be to, mokinys turi stengtis ir mokytis pats. Todėl stenkitės ir visus atsakymus sužinosite iš vidaus. Kai jums kyla klausimas ar abejonė, užsimerkite, giliai įkvėpkite ir nuoširdžiai paklauskite Manęs arba to, kurį garbinate: „Dieve, aš turiu problemą. Turiu abejonę. Prašau, patark man.“

Jei tikrai ir nuoširdžiai Manęs melsite, pirmasis atsakymas, kuris jums ateis, ir bus Mano balsas. Kai savo prote jį išgirsite, eikite ir tai darykite, nors gal tuo metu tai ir atrodys neracionalu. Tik tai padarę suprasite, ką tai reiškė. Klausinėkite! Kuo daugiau tai praktikuosite, tuo balsas taps garsesnis. Tuomet jums nebereikės to praktikuoti, nes viskam, ką darysite, ims vadovauti jumyse esantis dieviškumas.

Atėjau čia tik tam, kad pasakyčiau, ką jūs sugebate. Jūs esate Tai, bet reikia šiek tiek pastangų, kad tai galėtų įvykti, kad pasireikštų. Jaunystė yra tinkamas amžius, kada reikia pasistengti, nes laikas yra jūsų pusėje. Nedelskite ir šios galimybės neatidėliokite.

Satsangas Londone, 2015 m. rugpjūčio 30 d.
„Šri Satja Sai uvača“, 13 tomas, p. 66–68