Klausimas: Svami, gal galėtum mums patarti, kaip rūpintis savo kūnais? Kiek iš tikrųjų mums reikia miego ar poilsio? Anksčiau Tu sakei, kad mums reikia miegoti 6 valandas. Kartais miegas neima. Ar tada turėtume bandyti medituoti ar kartoti Tavo vardą?

Svamis: Bet kuriam vidutinio amžiaus žmogui 24 paros valandos paprastai dalinamos į tris dalis po 8 valandas. Nuo 4 iki 8 valandos ryto yra satvinės (tyros ir ramios) valandos – tai laikas, kurį reikia skirti kasdienei meditacijai ir maldai. Nuo 8 val. ryto iki 16 val. yra radžasinės (aktyvios ir energingos), kurios skirtos veikti – turite užsiimti veikla, užsidirbti pragyvenimui, tarnauti kitiems ir daryti gera. Nuo 16 iki 20 valandos irgi yra satvinės, kurias vėl galima skirti geram darbui – dieviškam darbui. Nuo 20 val. vakaro iki 4 val. ryto yra tamasinės (vangios ir neveiklios) valandos – tuo metu turite miegoti.

Jei anksti atsibusite, anksti ir užmigsite. Svarbiausia laiku atsibusti, kad laiku galėtumėte eiti miegoti. Jei dieną pakankamai daug dirbsite, tai tamasinėmis valandomis jūsų kūnas bus priverstas ilsėtis. Visi turi laikytis tokio režimo. Tačiau dažniausiai nutinka taip, kad per radžasines valandas žmonės dykinėja, o paskui naktį pradeda dirbti – tad negali eiti miegoti. Kai naktį nepamiega, jie jaučiasi pavargę ir „atsigriebia“ miegodami ryte. Toks netinkamas dienos režimas trikdo jūsų kūną. Jei laikysitės tinkamos disciplinos, viskas stos į savo vietas.

Žmogui senstant, jo satvinių valandų turėtų daugėti, o radžasinių ir tamasinių – mažėti. Kai išeinate į pensiją, jūs turėtumėte 16 valandų skirti satvinei veiklai, o kitas – radžasinėms ir tamasinėms veikloms. Kiek žmogui reikėtų miegoti, priklauso nuo jo amžiaus, kiek jis dirba ir kiek laiko skiria meditacijai bei kitokioms veikloms.

Tiesa ta, kad ir ką darote, tai savaime turėtų tapti meditacija. Visa dienos veikla turėtų būti satvinė. Jei dirbote nepakankamai, jūs neužmigsite. Nemiga reiškia, kad tarnavote per mažai, dirbote nepakankamai sunkiai.

Kitas svarbus dalykas – tai turėti proto ramybę. Kūnas gali eiti į lovą, bet protas gali būti neramus ir nesibaigiančios mintys neleis jums užmigti. Ar manote, kad tai jūs esate darytojas? Ar manote, kad tai jūs esate atsakingas už savo ateitį? Jei taip manysite, tai nerimausite, rūpinsitės ir negalėsite miegoti. Jei manysite, kad viskuo rūpinasi Dievas, jūs nesijaudinsite ir saldžiai miegosite. Kai kas vakarą einate miegoti, iš kur žinote, kad rytoj pabusite? Kaip galite būti tokie tikri? Kas vakarą uždarykite savo sąskaitą, kaip daro bankininkai, ir kiekvieną dieną pradėkite iš naujo – taip jūsų prote nebus jokių rūpesčių ir jūs miegosite geriau.

Ryto satsangas Australijoje, 2015 m. sausio 1 d.
„Šri Satja Sai uvača“, 5 tomas, p. 114–116

Turite dvi rankas, dvi kojas, dvi akis ir dvi ausis. Jei šios kūno dalys dirba kartu, jūsų kūnas veikia tinkamai. Pavyzdžiui, jei jūsų skrandis yra alkanas, kas turi įvykti? Jūsų akys turi pamatyti, kur padėtas maistas; jūsų kojos turi nueiti prie maisto; jūsų rankos turi paimti maistą, įsidėti jį į lėkštę ir įdėti jį jums į burną; tada jūsų burna turi nuryti maistą, kad jis patektų į skrandį. Tuomet skrandis maistą suvirškina ir jūsų alkis būna numalšintas. Taip visas kūnas veikia kartu tam, kad užtikrintų, jog alkis būtų numalšintas. Jei rankos nori įdėti maistą jums į burną, tačiau jūsų kojos nenori eiti, arba jei kojos nori eiti, tačiau jūsų rankos nenori įdėti maisto, tuomet argi kūnas gali būti laimingas? Kol nesuprasite, kad visi žmonės – tai Dievo kūno dalys, vienybės nebus.

Individas (vjašti) yra Kūrinijos (srišti) dalis, o srišti yra Paramešti, t. y. Dievo, dalis. Matote skirtingus žmones kaip individus, tačiau visi esate to paties kūno dalys. Tam, kad kūnas būtų sveikas ir laimingas, visos jo dalys turi dirbti kartu. Dėl visų gerovės visi dirba kartu. Jei skrandis gauna maisto, tai naudos gauna ranka, koja, ir akys – taigi, naudos gauna visas kūnas. Kad tai įvyktų, visi turi atlikti savo darbo dalį.

Štai taip visi turėtumėte galvoti. Tai padaryti paprasta, jei iš pradžių galvojate apie gėrį kituose žmonėse. Ką jie daro tokio, ko negalite jūs? Kas yra gera juose, ko nėra jumyse? Pirmiausia matykite tai, kas gera. Kai iš tikrųjų galvojate apie tai, kas gera, apie visus gerus dalykus, kuriuos žmogus daro, tuomet visa tai, kas juose nėra labai gera, taps nereikšminga. Galėsite į tai nebekreipti dėmesio. Jūs galvosite: „Kadangi tame žmoguje tiek daug gero, aš galiu lengvai nekreipti dėmesio į tą mažmožį, kuris nėra toks geras, nes visi yra netobuli, netgi aš.“

Kad suprastumėte save ir aplinkinius, naudokitės labai paprasta formule: kai vertinate kitus, iš pradžių galvokite apie tai, kas juose gera, o vėliau – apie tai, kas nėra taip gera. Vertindami save iš pradžių galvokite apie tai, kas nėra taip gerai, o paskui galvokite apie tai, kas yra gerai.

Visų pirma, tai padarys jus kukliu. Antra, tai padės jums atjausti kitus. Savyje esate linkę matyti tai, kas gera, ir ignoruoti blogį, o kituose matyti jų trūkumus ir nepastebėti to, kas juose gera. Dėl to kyla konfliktai. Verčiau galvokite apie gėrį juose. To jų gerumo šviesoje blogis pasidarys labai nereikšmingas. Kai jūsų ego išsipučia ir imate galvoti, kad esate geresni už kitus, pirmiau išanalizuokite savo pačių trūkumus, tik tada galvokite apie tai, ką darote gero. Iškart pasidarysite nuolankesni. Kai ateis nuolankumas, bus vienybė. Taip derėtų galvoti.

Pirmiausia atsiminkite, kad kiekvienas yra Dievo dalis, Dievo kūno dalis, neatskirtas nuo Dievo. Tiesa, kad kartais rankos gali užgauti akis, ar valgant kartais dantys sukanda liežuvį. Tačiau visa tai yra to paties kūno dalys. Turite tai suprasti. Antra, kai kalbama apie darbą grupėse, kartais gali kilti nesutarimų. Prieš žmogų atstumdami, pagalvokite apie tai, kas jame yra gero. Tuomet pajusite, kad tame žmoguje tiek daug gero, ir pagalvosite: „Nežinau, ar iš mano pusės būtų teisinga, jei nepasistengčiau, kad taptume artimesni.“ Tas, kuris žengia pirmą žingsnį, priartėja prie Dievo. Argi ne taip? Nuo jūsų priklauso, ar žengsite pirmąjį žingsnį. Kam laukti kitų? Jei žengsite žingsnį link Dievo, priartėsite prie Jo, o tai jums į gera. Taip reikia galvoti.

Iš Dieviškosios kalbos Turkijoje 2017 m. balandžio 2 d.
Bukletas apie Dieviškąjį vizitą Turkijoje 2017 m. balandžio mėn., p. 9

Klausimas: Bhagavane, aš nenoriu eiti jokiu kitu keliu, noriu visada kalbėti tiesą, širdyje turėti meilę ir būti doras – bet kodėl kiekviena diena yra tokia sunki? Kodėl eiti teisingu keliu taip sunku?

Svamis: Sunkumai yra ne išorėje, jie yra viduje – tai jūsų proto, o ne išorinio pasaulio būsena.

Žmogus labai brangiu automobiliu nuvyko į Mumbajų. Jis nuėjo į itin prabangų viešbutį, kuriame turėjo svarbų susitikimą. Galiausiai jis grįžo į savo didžiulius rūmus, bet dienos pabaigoje, prieš eidamas miegoti, vienintelį dalyką, kurį galėjo valgyti, buvo tabletės, nes jis kentėjo nuo vėžio, diabeto, aukšto kraujo spaudimo – visokiausių ligų. Tokie žmonės apie savo kančias su kitais nesikalba – jie nori, kad pasaulis matytų jų automobilį, namą ir jų susitikimus. Jie nenori kalbėti apie patiriamą skausmą, nes nori, kad kiti manytų, jog jie pasiekė laimę ir sėkmę. Kita vertus, yra žmonių, kurie gal gulasi po medžiu, bet išmiega visą naktį, ir net jei valgo labai mažai, jie tuo gardžiuojasi, nes būna alkani ir maistą labai vertina.

Tokie džiaugsmai, tokie sunkumai – visa tai yra proto būsena. Ar manote, kad turtingesni, garsesni ir žinomesni žmonės turi mažiau sunkumų? Kuo esate žinomesni, garsesni ar turtingesni, tuo daugiau yra sunkumų. Jei neturite nieko, tie sunkumai neegzistuoja. Jei ką nors įgyjate, tada prasideda rūpesčiai. Yra sena istorija apie tai, kaip nuliūdinti laimingą žmogų – reikia jam duoti 99 rupijas, tada jis visur ims ieškoti vienos rupijos, kad taptų laimingas. Bet laimingas niekada nebus, nes tos vienos rupijos niekada neras!

Matote, „geras kelias“ ar „blogas kelias“ – tai irgi proto būsena. Visos kliūtys pasaulyje yra tik proto būsena. Pradinukui du plius du atrodo labai sunkus uždavinys, o vidurinės mokyklos mokinys jį išspręs per sekundę. Vidurinės mokyklos mokiniui spręsti sudėtingą matematikos uždavinį gali būti sunku, o universiteto studentas gebės jį išspręsti akimirksniu. Taigi sunkumas yra tik tam tikra proto būsena. Kai užaugsite, viskas taps lengviau.

Kaip jūs augate? Jei šiandien nenorite mokytis, nes jums sunku, ir sakote: „Ne! Aš nenoriu mokytis nei sudėties, nei atimties, nes man tai sunku. Man gerai ir taip“, – tai kaipgi rytoj išmoksite daugybos ir dalybos? Argi galėsite poryt stoti į universitetą? Jūs turite sveikinti kiekvieną sunkumą, nes per jį išmokstate dar vieną pamoką. Tai tarsi pratybų sąsiuvinis, kurį gaunate kartu su vadovėliu, – nepakanka tik skaityti, turite tai pritaikyti praktiškai. Klausyti ir pamiršti yra lengva, o klausyti ir praktikuoti – sunku. Kai gyvenime atsiranda sunkumų, kasdien pabuskite su šypsena ir sakykite: „Dievas manimi dar vis tiki, Jis tiki, kad aš galiu išmokti, todėl ir siunčia man sunkumų.“

Kuntė buvo didi karalienė ir penkių Pandavų motina. Jos gyvenimas visada buvo sunkus. Ji neteko savo vyro, neteko karalystės, jos vaikai buvo apleisti, o ji pati turėjo gyventi džiunglėse, nors Krišna ir buvo jos sūnėnas.

Ją aplankęs Krišna paklausė: „Tu visą savo gyvenimą kentėjai. Nors gimei princese, bet visada gyvenai kaip neturtinga moteris ir labai vargai. Ką galiu dėl Tavęs padaryti?“

Ji atsakė: „Aš esu labai dėkinga už tai, ką Tu jau padarei. Man nereikia jokios laimės, aš noriu tik sunkumų, nes laimingais laikais protas Dievą pamiršta, o Jį prisimena tik kilus sunkumų.“

Jad bhavam tad bhavati – kaip galvosite, toks ir tapsite.

Neturiu kito būdo priversti žmones galvoti apie Mane, todėl kartais žmonėms vis nusiunčiu sunkumų. Tiems, kurie gyvena be rūpesčių, iš tikrųjų tam tikrų sunkumų reikia. Patiriantys sunkumų turėtų būti laimingi, kad Dievas vis dar nori, kad jie pasimokytų ir apie Jį galvotų.

Paklauskite visų čia esančių žmonių, kuris neturi sunkumų? Tam tikrų sunkumų turi visi. Tik sunkumai nuves jus pas Dievą, kad būtumėte kuo arčiau Jo. Jei sunkumų nebūtų, į Dievą niekas neatsisuktų – ir Aš tą žinau. Kai vaikas išalksta ar susižeidžia, jis bėga iš žaidimų aikštelės namo ir ieško savo motinos. O kai yra sotus ir sveikas, tai ir toliau žaidžia su draugais. Bet tam tikru metu jis turi grįžti namo, argi ne? Kasdien pabuskite su šypsena ir sakykite: „Svami, tik tokios menkos problemos? Duok man jų šiek tiek daugiau, kad galėčiau daugiau apie Tave galvoti.“ (Juokas)

Vakaro satsangas Kodaikanale, 2015 m. gegužės 12 d.
„Šri Satja Sai uvača“, 10 tomas, p. 114–117

Klausimas: Ačiū Tau, Baba, kad leidai mums pajusti šią Dieviškąją meilę. Ar galėtum pakalbėti apie sąmoningumą ir sąmonę, atliekant vidinę praktiką? Tai gana paini tema.

Svamis: Tarkime, kišenėje turite daug pinigų. Jei suvokiate, kad pinigai yra jūsų kišenėje, tai žinote, kad esate turtingas. Tarkime, jei netyčia pamiršite, kad juos turite, tada manysite, kad esate skurdžius. Yra pasakojimas apie žmogų, kuris užkasė savo lobį kieme ir pamiršo, kur jį užkasė. Taip jis tapo vargšu.  

Sąmonė yra tarsi lobis, o žinojimas, kad jis yra su jumis, yra sąmoningumas. Todėl sąmonė yra tai, kas jūs esate – Dieviškumas, bet suvokti, kad esate Dieviškumas, – tai sąmoningumas. Sąmonė neturi pasirinkimo. Jūs esate Tai – jūs jau esate turtingas, turite lobį, bet, deja, jis kažkur užkastas, ir jūs jį pamiršote. Kadangi pamiršote, kur lobį užkasėte, tai manote, kad esate vargšas. Iš tikrųjų jūs esate viską persmelkiančios Dieviškosios Sąmonės įsikūnijimas, bet kadangi tai pamiršote, jūs to nesuvokiate. Tą akimirką, kai prisiminsite, jūs tai suvoksite ir tapsite Tuo.

Sat-Čit-Ananda apima tris Dieviškosios būtybės savybes. Sat yra sąmonė – jūs esate Dieviški, nes tokia yra jūsų prigimtis. Čit – tai sąmoningumas, suvokimas, kad esate sąmonė, kad esate Dieviškas. Kai sat ir čit susijungia, pajuntate anandą, arba palaimą.

Imkime vandenį ir cukrų: juos abu sumaišius, gaunamas sirupas. Vandenyje ištirpęs cukrus tampa saldžiu vandeniu. Panašiai ir tiesa, susiliejusi su suvokimu, kad jūs esate toji tiesa, tampa ananda – saldžiu sirupu. Tuomet visa egzistencija tampa džiaugsminga, kupina palaimos. Todėl viena yra tai, kas esate, o kita – žinojimas, kad esate Tai.

Atma yra sąmonė – tokia yra Tiesa, o žinoti, kad esate Atma, yra sąmoningumas. Štai kodėl sakoma: „Brahmavid brahmaiva bhavati“ – pažinęs Brahmaną iš tiesų tampa Brahmanu. Nors ir esate Tai, kadangi to nežinote, negalite Tuo tapti. Tai yra tragedija! Atma, Dieviškoji Sąmonė ir Dvasia – tai tik skirtingi vardai, panašiai kaip vanduo, pani ir džala yra to paties dalyko pavadinimai. Nesvarbu, ar tai, ką geriate, vadinate vandeniu, ar džala, ar pani, ar kokiu kitu vardu, bet galiausiai jūsų gerklė supras, kad tai yra tas pats.

Satsangas Honkonge, 2018 m. kovo 13 d.
Bukletas apie Dieviškąjį vizitą Singapūre ir Honkonge 2018 m. kovo mėn., p. 13–14 (anglų k.)

Klausimas: Viliuosi, šis klausimas naudingas ne tik man, bet ir visiems. Kartais sugriauname savo santykius su žmonėmis, kuriuos mylime. Mūsų keliai išsiskiria dėl mūsų ego ar mūsų teisumo jausmo. Dėl Tavo žodžių kartais pasiekiame tokį tašką, kai imame gailėtis. Mes pripažįstame, kad pasielgėme blogai, o kartais net pajuntame ramybę ir atleidžiame tiems žmonėms, su kuriais santykius nutraukėme. Tačiau jie nei mums atleidžia, nei mus gerbia, ir dėl to jaučiamės labai kalti. Kaip galėtume sau padėti įveikti kaltės jausmą ir suprasti, kad nenusižengėme nei sau, nei kitam žmogui, nei Tavo mokymui?

Svamis: Ego yra pagrindinė viso blogio priežastis. Jei suvokėte, kad padarėte klaidą, jūs jau pusę kelio nuėjote – daugybė žmonių net nesuvokia, kad tai jų klaida. Dėl ego jie visą gyvenimą kaltina kitą pusę. Jei suvokiate, kad tai jūsų klaida, jūs jau laimėjote mūšį ir vien tai padarys jus daug ramesnius. Tačiau tik suvokti nepakanka – jūs turite visaip stengtis savo klaidą ištaisyti. Meilė yra visraktis, galintis atrakinti bet kurią širdį.

Jei ugnis maža, ją galima užgesinti trupučiu vandens, bet jei ugnis didžiulė, jai užgesinti reikia lietaus. Jei santykių negalite pataisyti, nors ir bandėte, vadinasi, tam užbaigti reikia meilės liūties. Kuo labiau mylite, tuo galite būti tikresni, kad santykius pataisysite. Jei dar to nepasiekėte, tai žinokite, kad mylėjote nepakankamai. Kitas žmogus neatsako todėl, kad jūs pats dvasiškai augtumėte. Tam reikia tik daugiau meilės – tai viskas, ko reikia. Jei galite juos mylėti Dievo meile, ji tampa tarsi smarki liūtis, galinti užgesinti didžiausius miškų gaisrus. Mylėkite juos, bet ne savo individualia meile, nes jūsų širdys mažytės, todėl daug vandens panešti negali. O Dievo širdis yra tarsi debesis, kuris gali pilti ir pilti, kol ugnis užges. Eikite su Dievo meile, neškitės ne puodelį vandens, o meilės lietaus debesį.

Melskite, melskite, melskite! Melskite Dievo, kad jums padėtų, melskite Dievo, kad jums duotų meilės tiek, kiek reikia, ir tokios, kokios reikia. Tiesą sakant, jei už savo meilę nors ko nors tikimasi, meilė yra užteršiama. Tiesiog mylėkite ir melskitės dėl jų, ne dėl savęs, kad nusiramintumėte, bet kad jie būtų ramūs ir laimingi. Jei jų ramybėje ir laimėje jūs galite atrasti savo ramybę, tada iš tikrųjų juos mylite. Fizinis atstumas nėra svarbus. Mylėkite juos taip, be lūkesčių.

Kartą atėjo žmogus ir Manęs paprašė: „Svami, aš noriu pasiekti Dievą, Savirealizaciją (suvokti tikrąją Savastį).“ Aš atsakiau, kad pati mintis yra neteisinga – jei ateinate su lūkesčiais ką nors pasiekti, tai tie lūkesčiai suterš tyrumą. Jūs jau esate Dievas, jums tik reikia tai suvokti, o ne tai pasiekti! Nedarykite ko nors tik tam, kad ką nors pasiektumėte – tiesiog darykite tai dėl paties darymo. Tiesiog mylėkite juos, kad jie būtų laimingi, o jei jie yra laimingi, ką tai reiškia? Kad jūs visada iš to galite gauti laimės.

Ryto satsangas Romoje, Italijoje, 2015 m. balandžio 20 d.
„Šri Satja Sai uvača“, 9 tomas, p. 66–68

Viskas gimsta iš tiesos
Ir viskas vėl galiausiai įsilieja į tiesą.
Kur bepažvelgtumėte, matote tik tiesą.
Tai tyriausias tiesos principas, kuris egzistuoja visur.
(Telugų eilės)

Brangūs Meilės įsikūnijimai!

Tiesa yra tik viena, tačiau todėl, kad ją skelbia daug žmonių daugeliu būdų, senovės šventraščiai sako: „Ekam sat viprah bahudha vadanti“, – yra tik viena tiesa, kurią išmintingieji skelbia skirtingais būdais. Įvairūs meistrai, kaip jie vadinami, yra mokytojai, kurie kalba apie tą pačią tiesą taip, kad ji tiktų jų sekėjams, jų mokiniams. Aš skelbiau šias tiesas ištisus dešimtmečius. Ką dar Aš galiu pasakyti?

Taigretas atėjęs pas Mane pasakė: „Svami, nebežinau, apie ką daugiau kalbėti, nes išsėmiau visas savo kalbų idėjas. Tu pasiimi mane į keliones po visą pasaulį ir prašai pakalbėti, bet nebežinau, ką daugiau galėčiau pasakyti, nes viską, ką norėjau, jau pasakiau.“

Aš atsakiau: „Taigretai, suprantu tavo problemą, nes Aš tą pačią tiesą skelbiu jau dešimtmečius! (Juokas)

Visiškai suprantu tavo padėtį. Aš taip pat nebežinau, kaip dar skelbti šią tiesą. Kalbėjau apie ją visais įmanomais būdais. Ta tiesa yra labai paprasta: viskas ir visi yra dieviški. Tokia yra tiesa. Ji tokia paprasta, kad niekas negali ja patikėti.

O jei pasakyčiau: „Turite pakyboti žemyn galva, pasisukti į tą pusę ir į kitą pusę, įkvėpti keletą tūkstančių kartų, valgyti tą, o ne aną, eiti čia, o ne ten, tada sužinosite tiesą“, – visi tuo patikėtų. Žmonės mano, jog turi kažką padaryti, kad suvoktų šią tiesą, tačiau iš tikrųjų šią tiesą suvokti galite tik būdami niekuo.

Jei bandysite būti kuo nors, tiesos nesužinosite. Kai tampate niekuo, tampate tiesa. Stengtis reikia ne ką nors daryti, o atšaukti daugybę dalykų, kuriuos jau padarėte. Tai atves jus į tiesą.“

Jūs prisikrovėte per daug idėjų, per daug minčių ir per daug troškimų, kurie slepia jūsų viduje esančią tiesą. Todėl kelias į šią tiesą – tai panaikinti viską, ką jau padarėte. Tiesa yra labai paprasta ir apie ją kalbėti galima tik paprastai.

Jei kreipiatės į gydytoją dėl tam tikro negalavimo norėdami vaistų, o gydytojas supranta, kad iš tikrųjų niekuo nesergate ir savo ligą tik įsivaizduojate, – tai nuo to vaistų nėra. Jei jis pasakytų: „Jums nereikia jokių vaistų, jums viskas gerai, jūs tik įsivaizduojate, kad sergate“, jūs pagalvotumėte: „Jis nėra geras gydytojas! Manau, kreipsiuosi į kitą gydytoją.“ Tuomet, jei nuėję pas kitą gydytoją gautumėte tik kreidos miltelių, juos labai laimingi gertumėte manydami, kad išgysite!

Iš Dieviškosios kalbos Prancūzijoje 2019 m. balandžio 6 d.
Bukletas apie Dieviškąjį vizitą Prancūzijoje 2019 m. balandžio mėn., p. 10–12

Klausimas: Svami, aš norėčiau sužinoti, – kai mūsų mylimieji miršta, ar jie vis dar būna su mumis? Ar jie gali mus matyti?

Svami: Amerikoje daugelio namų langai yra „vienpusiai“. Tie langai yra tokie, kad būdami viduje matote, kas yra lauke, bet lauke esantys žmonės matyti, kas yra viduje, negali. Panašiai yra ir šiuo atveju – jie jus matyti gali, o jūs jų – ne.

Amerika turi savo taisykles, Indija turi savo taisykles, Japonija – savo, Malaizija irgi turi savo taisykles – jūs turite gyventi, laikydamiesi tos šalies taisyklių. Amerikoje žmonės važiuoja dešine kelio puse, o Indijoje – kaire. Kiekvienoje šalyje yra savos taisyklės.

Žmogaus gyvenimą riboja vieta, laikas ir aplinkybės. Kituose gyvenimuose nėra nei vietos, nei laiko, nei aplinkybių. Todėl, jei mirusieji dar negimė kitais žmonėmis, jie gali jus matyti, ­bet negali su jumis bendrauti. Galite jiems nusiųsti savo maldas, ir jie jas gaus. Galite nusiųsti ir gerų palinkėjimų – juos taip pat gaus. Deja, su jumis bendrauti gali tik nedaugelis.

Indijoje, norėdami mirusiuosius pamaloninti, atliekate daug pūdžų (ritualinių apeigų). Tai vadinama pitru jadžna, kurios tikslas yra per maldas pasiekti savo iškeliavusius protėvius. Jie tikrai gali jus matyti, bet negali bendrauti, nes jie yra kitoje „sienos“ pusėje – už vietos, laiko ir aplinkybių sienos. Tad savo maldas siunčiate per Dievą. Jei norite išsiųsti laišką, negalite jo siųsti tiesiai gavėjui – pirmiausia jį siunčiate į pašto skyrių, o paštas jį pristato adresatui. Taigi, jei norite jiems ką nors pasakyti, turite sakyti Dievui, o Dievas tą žinutę perduos jiems. Panašiu būdu jie gali perduoti žinutę ir jums. Tai nėra jūsų vaizduotė – tai yra tikra! Jie kalba, kai jūsų protas nutyla.

Norėdami pamatyti kokią televizijos programą, įsijungiate kanalą ir matote atitinkamą programą, per kitą kanalą matote kitą programą. Taip pat ir per radiją: vienu dažniu girdite vieną dainą, kitu dažniu – kitą dainą. Protas yra tarsi radijas – jei gerai nustatote tinkamą kanalą, galite klausytis dainų. Kai jūsų ir mirusiųjų protai yra nustatyti vienas į kitą, galite vieni su kitais bendrauti – bet tai padaryti nėra lengva. Tai padaryti gali tik tas, kuris geba suvaldyti savo protą ir pasukti jį į vidų. Toks žmogus yra džitendrija – tas, kuris yra įveikęs savo jusles. Tik toks žmogus gali matyti ir girdėti bet kurio dažnio vibracijas – kiti turi tik vieną „stotį“. Prieš daug metų radijas galėjo pagauti tik vienintelę stotį, o dabar su vienu radijo aparatu galite klausytis daugybės stočių.

Jei gavę progą gimti žmonėmis, tinkamai nesuprasite, kas yra protas, tai ir liksite žmonėmis, nesuprantančiais kitų egzistencijos lygmenų.

Taigi, kaip tai vyksta? Galite paklausti: „Iš kur aš atėjau ir kur einu? Kaip aš galiu girdėti ir matyti, kas vyksta?“ Visam tam reikia „nustatyti“ protą. Kiekvienas garsas turi daug vibracijų; vienas galite girdėti, o kitų – ne. Šviesa taip pat turi daug dažnių. Jūs gebate matyti tam tikrus šviesos dažnius, bet yra ir kitų dažnių, aukščiau ir žemiau matomo spektro. Aukštesnių ir žemesnių dažnių jūs negalite nei girdėti, nei matyti, nes turite tik fizines ausis ir akis. Yra jogų, kurie gali juos visus girdėti ir matyti savo dhjanoje (medituodami) – ne fizinėmis akimis, o išminties akimi. Turite kilti vis aukščiau ir aukščiau, kad pasiektumėte tą dvasinio regėjimo lygį.

Iš pradžių žmogus mano, kad maistas yra Dievas, nes jam susidaro toks įspūdis: kadangi turi kūną, tai maistas, palaikantis tą kūną, yra jo gerovės šaltinis. Vėliau ateina suvokimas, kad kūnas yra tik instrumentas, o tas, kuris kūną valdo, yra kažkas kita.

Net kai kūnas miega, „vairuotojas“ išlieka budrus, sapnuodamas jis gali daug kur nukeliauti ir grįžti. Kūnas lieka toje pačioje vietoje, tad kas gi išeina ir sugrįžta?

Tada ateina supratimas, kad protas yra Dievas. Kai pasiekiate aukščiausią turijos būseną, protas dingsta. Kietai įmigę jūs pamirštate savo kūną ir protą, o ryte pabudę stebitės: „Aš ką tik atsiguliau į lovą, o dabar jau rytas.“ Tai vadinama giliuoju miegu – jūs nesuvokiate, kur esate ar ką darote. Tai siejama su Atma. Taigi, žmogus galiausiai atranda, kad ne kūnas ir ne protas, o palaimos būsena yra Dievas – tai Atma, jūsų tikroji prigimtis.

Visi pasauliai yra tarsi skirtingi kambariai. Jūs nežinote, kas vyksta virtuvėje, nes dabar sėdite kambaryje. Jei nueisite į virtuvę, tada sužinosite, kas vyksta ten. Jūsų protas dirba tik tam, kad gebėtumėte būti šioje egzistencijos plotmėje. Todėl jūs suvokiate tik šį būvį. Nukeliavę į kitus pasaulius sužinosite, kad ten yra ir kitokių būtybių. Šiame pasaulyje protas dažniausiai yra sutelktas į kūną.

Kiekvienas turi tris egzistencijos lygmenis. Pirmasis ir penkioms išorinėms juslėms aiškiausiai suvokiamas yra sthūla šaryra, arba fizinis kūnas. Antrasis yra sūkšma šaryra, subtilusis kūnas, kuris fiziškai neapčiuopiamas. Sūkšma šaryrą sudaro trys košos, arba apvalkalai: pranamaja koša (gyvybinės energijos apvalkalas), manomaja koša (mentalinis apvalkalas) ir vidžnanamaja koša (intelektinis apvalkalas). Net kai fizinis kūnas miršta, subtilusis kūnas gyvena toliau. Kuo remdamasis Aš visa tai jums sakau? Automobilis gali būti sudaužytas nepataisomai, bet vairuotojas lieka gyvas. Taip ir protas egzistuoja toliau, nors fizinio kūno nebėra. Anapus to yra para sūkšma šaryra, visur esantis aukščiausiojo lygmens subtilusis kūnas, kuris atitinka anandamaja košą (palaimos apvalkalą).

Jei žmogus vilkės keliais drabužių sluoksniais, matyti savo kūno negalės. Kai pašalinsite visus jus dengiančius sluoksnius – pirmiausia fizinį kūną, tada subtilųjį kūną, o paskui aukščiausiojo lygmens subtilųjį kūną, jūs atpažinsite galutinę tiesą. Berniukas iš pradžių apsirengia apatinius baltinius, paskui marškinius, ant jų švarką, galbūt po juo ir megztinį, ir apsisupa šaliu. Jei jis nori pasižiūrėti į savo kūną, turi nusitraukti šalį, nusirengti švarką, megztinį, marškinius ir apatinius baltinius – vieną po kito. Tik tada jis gali pamatyti savo kūną. Kai pašalinate visus išorinius sluoksnius, tai, kas lieka, yra tiesa.

Jei paklausite: „Kuo jis apsirengęs?“, atsakymas yra: „Jis apsisupęs šaliu“, nes matote tik šalį, o po juo esančių drabužių nematyti. Kai nusimeta šalį, tada pamatote, kad jis vilki ir švarką. Kai nusivelka švarką, pamatote, kad jis vilki ir megztinį. Kai nusivelka megztinį, pamatote, kad jis su marškiniais. Kai nusivelka marškinius, pamatote apatinius baltinius. Pagaliau, kai jis nusivelka baltinius, jūs suvokiate, kad jis yra tik kūnas. Tada jūs žinote, kad jis nei šalis, nei švarkas, nei megztinis, nei marškiniai, nei baltiniai – jis yra kūnas.

Tad ir jūs turėtumėte žinoti, kad esate tikras Atmos įsikūnijimas, kuris yra anapus visų penkių sluoksnių – anamajos (maistinio apvalkalo), pranamajos, manomajos, vidžnanamajos ir anandamajos. Tankiausias aspektas – tai fizinio kūno sąmonė. Jei norite tai nusimesti, turite nusimesti savo ego, nes ego susijęs su kūnu. Jei nuolat stengsitės tik dėl kūno, jūsų kūniškoji sąmonė stiprės, ji nesilpnės. Jei tarnausite visiems, žinodami, kad Dievas yra visuose, tada jūsų kūniškoji sąmonė mažės. Jei laikote save Dievu, Dievas ir esate; jei manote esąs dulkė, dulkė ir esate.

Norint sužinoti tiesą, reikėtų studijuoti daug šventraščių. Visų šventraščių esmines tiesas Aš jums pateikiu labai paprastai ir padedu jas suprasti. Klausykitės to, tai kontempliuokite, medituokite ir melskite Dievo: „Tu sakai, kad mes esame Atma. Prašome suteik mums malonę šią tiesą suvokti.“ Tada visos baimės, savanaudiškumas ir blogi jausmai išnyks.

Žmogus, įėjęs į pilną veidrodžių kambarį, pamato daug savo atspindžių ir apsidžiaugia. Kai jis šypsosi, atspindžiai taip pat šypsosi. Žmogus visais tais atspindžiai gėrisi. Jei į tą patį veidrodžių kambarį įbėgtų šuo, jis pamatytų daug šunų ir išsigąstų. Tik žmogus turi gebėjimą skirti, gyvūnai to neturi. Todėl sakoma: „Džantunam naradžanma durlabham“ – iš visų gyvų būtybių žmogumi gimstama rečiausiai. Jokios prasmės sakyti prakalbą šunų gaujai, nes šuniui rūpi tik maistas, niekas kita. Jei jam duosite maisto, jis tupės, jei paskui jį nuvysite, jis nubėgs šalin. Jis gyvena kaip fizinis kūnas, nes jo sąmonė yra fizinio lygmens. O žmones galima transformuoti, kad jie taptų dieviški.

Žmonija trokšta laimės. Kad pasiektumėte ne trumpalaikę laimę, o pastovią palaimą, turite labai stengtis. Laikina laimė susijusi su kūnu ir protu, o nuolatinis džiaugsmas slypi Atmoje. Geras maistas ir geras miegas suteikia malonumą kūnui; geros mintys ir geros studijos suteikia malonumą protui, – o Atmos palaimą suteikia geras elgesys ir geri jausmai. Dėl to ir turite stengtis. O kaltinti kūną ar protą yra beprasmiška.

Norėdami atvykti į Kodaikanalą, jūs sėdote į taksi. Taksi turi būti ir vairuotojas, ir keleivis. Čia atvykti galite tik tada, kai turite patogų taksi ir gana gerą vairuotoją. Geras vairuotojas yra tas, kuris jūsų klauso. Jei jam pasakysite važiuoti į Kodaikanalą, jis atveš jus čia. Kad jus čia atvežtų, jis įveiks visus sunkumus ir išvengs visų kliūčių. Kūnas yra taksi, protas – vairuotojas, o jūs esate keleivis. Todėl Dievą galite pažinti tik per kūną ir protą. Kūną turite gerbti, bet turite daryti ir tai, ko reikia protui. Kaip jums naudoti kūną ir protą? Susilpninkite savo kūniškąją sąmonę ir sustiprinkite dieviškąją sąmonę. Turite rūpintis kūnu tiek, kiek būtina; protas turi būti pripildytas tyrų ir šventų minčių. Tik tada galite patirti Atmą. Jie abu yra instrumentai – nei blogi, nei geri. Tinkamai juos naudokite.

Ryto satsangas Kodaikanale, 2015 m. gegužės 11 d.
„Šri Satja Sai uvača“, 10 tomas, p. 60–66

Klausimas: Vienoje iš Savo kalbų sakei, kad daugybė žmonių prašė Tavo malonės, o kai juos išgydydavai, Tu prisiimdavai jų naštą. Dėl to Tavo fizinis kūnas išseko ir Tau teko jį palikti anksčiau. Kaip tą darai dabar, kai nebeturi kūno?

Svamis: Supraskite, kad pasaulyje viešpatauja Karmos dėsnis. Viską saisto Karmos dėsnis. Kokias sėklas pasėsite, tokių vaisių ir sulauksite. Kai nesavanaudiškai meldžiatės, kad kas nors būtų išgydytas, tai vienas dalykas, bet kai egoistiškai meldžiatės už save, pavyzdžiui: „Išgydyk mane nuo šios ligos“, – tai jau kas kita. Nesavanaudiškos maldos išpildomos tam tikru būdu, o su savanaudiškomis maldomis yra kitaip. Kai kas nors atėjęs Man sako: „Svami, aš kenčiu nuo to ar ano, prašau mane išgydyti“, – Aš neturiu kito pasirinkimo, kaip tik pašalinti to žmogaus skausmą, jei tai jam į gera. Dėl to kažkas turi atkentėti – arba kentės tas žmogus kitame gyvenime, arba už jį kentėsiu Aš ir užtikrinsiu, kad skausmas būtų numalšintas.

Kai turėjau fizinį kūną ir Manęs melsdavo savanaudiškai, Aš arba prisiimdavau tas ligas Sau ir kentėdavau, arba perkeldavau jas į kitą sekėjo gyvenimą, kad jomis būtų pasirūpinta vėliau. Taip vyksta ir dabar. Jei Aš neturiu kūno, o jūs meldžiate Mane nuo ko nors išgydyti arba padėti atkentėti jūsų pačių karmos pasekmes, tuomet greičiausiai tas kančias turėsite patirti kitame gyvenime, nes jos bus perkeltos arba atidėtos vėlesniam laikui.

Yra viena išeitis: jei nesavanaudiškai melsitės ne už save, bet už kitus, tada Dievas tuo pasirūpins. Jei Jis nori, karmą gali panaikinti, bet tik tada, jei melsite nesavanaudiškai. Štai kodėl Aš visus mokau melstis viena malda – ne už save, o už kitus: Samasta lokah sukhino bhavantu – tegu visų pasaulių visos būtybės būna laimingos. Į tokias nesavanaudiškas maldas atsakoma įvairiais būdais. Visa visata pasisiūlys išpildyti štai tokią maldą: tegu visų pasaulių visos būtybės būna laimingos. Ši nesavanaudiška malda neabejotinai bus išpildyta. Dėl tos maldos karma bus panaikinta, tiesiog čia ir dabar.

Jei sėklą įmesite į ugnį, ji savo galią praras. Jei tą pačią sėklą vėliau pasėsite į žemę, ji nebeišdygs, nes sudegusi ugnyje tapo bevertė. Taip ir tada, kai kas nors meldžiasi nesavanaudiškai, net jei persekioja sunki karma, Dievas vis tiek gali nuspręsti ją panaikinti – bet retai kada Dievas nuspręs panaikinti karmą, jei meldžiama savanaudiškai. Iš gailestingumo Jis gali tai prisiimti Sau, arba tai atkentėti teks pačiam žmogui kitame gyvenime. Jei nesavanaudiškai melsitės už visus, tarp tų visų būsite ir jūs. Dievas ras būdą, kaip tokią maldą išpildyti, taip pat ir sunaikinti patį karmos šaltinį, kuris yra kančios priežastis. Tad melskitės nesavanaudiškai. Į tokias maldas atsakoma greičiau..

Satsangas Otavoje, Kanadoje, 2017 m. birželio 10 d.
Bukletas apie Dieviškąjį vizitą Kanadoje ir JAV 2017 m. birželio mėn., p. 20–21 (anglų k.)

Klausimas: Svami, prieš daugelį metų mane pas Tave atvedė muzika ir galimybė giedoti bhadžanas. Kadangi nebesu susijęs su Sai centru, tai dabar nebeturiu progos giedoti bhadžanų.

Svamis: Kam giedi bhadžanas?

Sekėjas: Tau, Svami, ir visam pasauliui…

Svamis: Ne, ne, bhadžanas tu giedi dėl savo gerovės. Tau giedant naudą patiria ir kiti. Kai upė teka, ji teka ne dėl ko nors – ji tiesiog teka, nes nori pasiekti vandenyną. Tekėdama ji teikia naudą ir žmonėms, nes šie gali iš jos atsigerti. Jai nerūpi, kas iš jos geria, kas ją giria ar peikia; ji tiesiog teka ir visada džiaugiasi. Ji teka, nes nori pasiekti vandenyną, savo numylėtą kelionės tikslą.

Pirmiausia suprask šią tiesą: tu tai darai dėl savo gerovės. Tau turi rūpėti, ar bhadžanos tau padeda būti geresniu žmogumi. Jei klausydami bhadžanų dešimt kitų pajus atsidavimą, tebūnie. Tegu svarbiausias tavo prioritetas būna tavo paties transformacija.

Iš tiesų kiekybė Man nėra svarbi. Kai dieviškąjį vardą giedosi su tokiu atsidavimu, kad tavo širdis ištirps, iš tavo akių pasipils palaimos ašaros ir užplūs džiaugsmas, kurio niekada anksčiau nebuvai patyręs, tada būsi pasiekęs bhadžanų tikslą.

Tegu tai būna tavo prioritetas. O jei tai dar naudinga ir kitiems besiklausantiems, jei dar mokai ir kitus, tai gali būti labai laimingas. Jei kam nors tai nepatinka, tu vis tiek gali būti laimingas, nes dainuoji ne dėl kieno nors kito laimės, o dėl savosios. Jei nuolat klausysi kitų žmonių nuomonių ir bandysi jiems įtikti, niekada nieko negalėsi padaryti.

Satsangas San Feline Neri, Barselonoje, 2016 m. spalio 24 d.
Bukletas apie Dieviškąjį vizitą Ispanijoje 2016 m. spalio mėn., p. 16–17