Klausimas: Svami, kokią dvasinę praktiką reikia atlikti, kad galėtume su Tavimi užmegzti vidinį ryšį?

Svamis: Kai pradedate medituoti, jūs norite išgirsti Svamio balsą, bet dažniausiai jūsų protas būna kupinas kitų minčių, todėl vidinio balso išgirsti neįmanoma. Panašiai kaip turguje norėdami pasikalbėti su draugu, dėl aplinkinio triukšmo jo negirdėsite. Kad susikalbėtumėte, turėsite vienas kitam šaukti. Jei draugą nusivestumėte į šalį, į tylų kampelį, galėtumėte kalbėtis be didelių pastangų. Todėl visų pirma turite išmokti tam tikrą dienos dalį ramiai pasėdėti kamputyje, atokiau nuo visų fizinių trukdžių. Ankstyvas ryto metas tam labai tinka. Jei kiekvieną dieną tuo pačiu metu toje pačioje ramioje vietoje imsitės dhjanos (medituosite), šį gebėjimą galėsite išsiugdyti. Kai tyliame kampelyje praktikuodami užmegsite vidinį ryšį, tai galėsite su Manimi kalbėtis užsiimdami ir kitokia veikla.

Dažniausiai jūs labai skubate. Atsisėdate ir norite, kad Svamis tuoj pat pradėtų su jumis kalbėtis, neturite jokios kantrybės! Dar blogiau, kai nė kiek nepalaukę, iš karto pradedate uždavinėti klausimus, labai skubate kalbėti, o ne klausytis! Jei atsisėsite tik norėdami Manęs išklausyti, tada Aš ateisiu ir jums pasakysiu, ką reikia. Kai norite su Manimi kalbėtis, būkite tylūs ir leiskite kalbėti Man. Na, o kas bus, jei Svamis šiandien nekalbės? Palaukite – tai gali įvykti rytoj. Jei ne rytoj, tai poryt. Turėkite kantrybės. Pamažu, kai jūsų protas taps ramus ir užmegsite vidinį šį ryšį su Manimi, tuomet net ir tada, kai dirbsite biure ar bendrausite su kitais žmonėmis, jūsų širdis bus visada susijungusi su Manimi.

Tai panašu į motiną, kuri, dirbdama visus namų ruošos darbus, nuolat galvoja apie kūdikį lopšyje. Kiti kūdikio verksmo gali negirdėti, bet jos dėmesys bus nuolat sukauptas į jo reikmes. Jei kūdikis pravirks, net dirbdama virtuvėje ji tai pajus ir skubės pas jį. Panašiai ir jūs, kad ir ką darysite fiziškai, jūsų protas visada bus susijungęs su Manimi. Norėdami taip medituoti, pirmiausia turite pašalinti visus fizinius trukdžius. Atsisėskite tyliame kampelyje ir kurį laiką palaukite, kol Svamis prabils. Neskubėkite užduoti klausimų ir gauti atsakymų. Aš esu ne tam, kad spręsčiau jūsų kasdienius klausimus ir teikčiau atsakymus, – Aš esu tam, kad jums vadovaučiau. Todėl turite palaukti.

Ši praktika tyliame savo namų, šventyklos ar bet kurios kitos vietos kampelyje yra ypač svarbi. Kai išmoksite šio meno kalbėtis su Manimi savo širdies tyloje, tai net ir judrioje vietoje vis tiek būsite su Manimi susijungę. Nors jūsų kūnas bus toje triukšmingoje vietoje, bet protas tuoj pat grįš pas Mane pasikalbėti, ieškoti atsakymo ir gauti tai, ko reikia. Tada galėsite laikytis atitinkamų nurodymų. Tik nuolatinė praktika gali priartinti jus prie šio tikslo.

Ryto satsangas Mudenahalyje 2015 m. liepos 30 d.
„Šri Satja Sai uvača“, 12 tomas, p. 146–147

0
0
0
s2sdefault
powered by social2s

Klausimas: Svami, kaip suvaldyti pyktį?

Svamis: Kaskart, kai kyla pyktis, jo priežastis yra lūkestis. Jūs turite mažiau tikėtis ir labiau priimti. Sumažinkite savo lūkesčius, kad galėtumėte priimti viską, kas į jūsų gyvenimą ateina.

Jūs turite žinoti, kiek galima tikėtis iš kiekvieno. Ne visi yra lygūs ir ne kiekvienam gali vienodai sektis. Vis dėlto turėtumėte stengtis patys atsikratyti visų ydų.

Pyktis kyla dėl ego bei prieraišos ir dėl jausmo „aš“, pavyzdžiui: „Aš jiems sakau, bet jie neklauso, jie nedaro to, ką jiems sakau.“ Dėl to jūs pykstate. Užuot supykę ant kitų, pirmiausia supykite ant ir savęs paklauskite: „Kodėl aš elgiuosi kaip gyvūnas? Prieš sakydamas pastabas kitiems, pirmiausia turiu pasitaisyti pats.“ Geriau pykti ant savęs, o ne ant kitų. Pirmiausia turite pripažinti visas savo klaidas.

Dėl jūsų ego kyla ir neapykanta, ir pavydas. Jei sumažinsite savo ego, sumažės ir jūsų pyktis. Visa tai yra susiję – jei ateis vienas, ateis ir visi kiti. Taip bus ir tada, kai įgysite vieną gerą savybę, tuomet ateis ir visos kitos gerosios savybės. Kai esate egoistas, kartu su ego jums kyla neapykanta ir pavydas. Visos tos blogosios savybės yra kaip broliai ir seserys – kai ateina vienas, ateina ir visi.

Panašiai, jei ugdotės vieną gerą savybę, pavyzdžiui, meilę, tuomet galite įgyti visas penkias gerąsias savybes, kaip Pandavus: satją, dharmą, šanti, premą ir ahimsą (tiesą, teisingumą, ramybę, meilę ir neprievartą). Neigiamų savybių, kaip Kauravų, yra šimtas. (Juokas) Net jei pakviesite tik Durjodhaną, jie visi pas jus ateis! Jei pakviesite egoizmą, pas jus ateis ir visos kitos blogosios savybės. Jei sumažinsite savo ego, jūsų pyktis išeis.

Ne visi yra lygūs, nes kiekvienas žmogus turi tam tikrų savo savybių. Jūs turite priimti visus tokius, kokie jie yra. Prieš ko nors tikėdamiesi, priimkite. Klaidinga manyti, kad priimsite tik tokius žmones, kurie yra tik geri, tik geranoriški ir gerai elgiasi, – tai neįmanoma! Aš jus priimu tokius, kokie esate. Tada jus mokau, kaip reikia gyventi. Paskui Aš tikiuosi. Ko tikiuosi? Aš tikiuosi, kad visi tapsite gero charakterio vyrais ir moterimis, pasieksite tiesą ir pelnysite gerą vardą. Kieno labui? Tai jūsų pačių labui. Aš niekada nesitikiu pelnyti gero vardo Sau, pasinaudodamas jūsų geru vardu – Mano vardas visada yra geras ir Man nerūpi, jei kiti kritikuoja. Jei padarysite gerą darbą, pelnysite gerą vardą. Aš viską darau jūsų labui. Pirmiausia Aš jus priimu tokius, kokie esate, o paskui mokau elgtis – tik tada Aš tikiuosi.

Taigi, kai išmoksite, gebėsite atsikratyti pykčio. Kartą, kai nuvykau į Mandją, mokytojai Man pasakė, kad visi berniukai yra labai negabūs, nieko neišmoksta, nors ir yra mokomi. Daugelis berniukų buvo kilę iš kaimų, gal tik nueidavo į mokyklą, bet iš tikrųjų nieko nesimokė. Turėjau juos nuraminti, nes tokius mokinius mokyti darėsi labai sunku. Mokytojai Man siūlė, kad mokykla turėtų priimti tik tinkamus berniukus, o ne bukagalvius. Tada Aš jiems pasakiau: „Mes vadovaujame ne automobilių salonui, o dirbtuvėms. Aš nenusiteikęs įsigyti naujų automobilių ir juos taisyti. Turėtume priimti senus ir aplūžusius automobilius, juos pataisyti ir išleisti savais keliais. Dirbtuvių meistrai neturėtų skųstis, kad gauna tik senus, o ne naujus automobilius. Nauji automobiliai į dirbtuves nevažiuos. Kadangi gauname tik tokius vaikus, mes vis tiek turime daryti viską, kad jie taptų gero charakterio žmonėmis, ir juos išleisti. Jūs turite juos priimti tokius, kokie jie yra, – tai jūsų darbas! Ne visi berniukai, kurie pas mus ateis, bus geri, bet mes turėtume juos paimti, pataisyti ir išleisti.“

Sumažinkite savo lūkesčius ir jūsų pyktis taip pat sumažės.

Ryto satsangas Mudenahalyje 2015 m. kovo 5 d.
„Šri Satja Sai uvača“, 7 tomas, p. 123–126

0
0
0
s2sdefault
powered by social2s

Klausimas: Tu sakei, kad tai Svamis viską daro ir viskas vyksta pagal Svamio dieviškąjį planą. Tuomet ką reiškia laisva valia, kurią mums dovanojai?

Svamis: Klausimas toks: „Kas yra laisva valia, jei viską darau Aš?“ Visas pasaulis yra spektaklis. Yra dramos režisierius, yra ir aktoriai. Skirtingiems aktoriams režisierius skiria skirtingus vaidmenis. Tai koks tuomet aktoriaus vaidmuo? Režisierius aktoriams jau davė scenarijų, tad koks jų darbas? Jų pareiga – išmokti scenarijų ir tinkamai vaidinti savo vaidmenis.

Jums skirtą vaidmenį davė Dievas, nedarykite klaidų. Visa tai nusprendė Dievas iš anksto. Laisva valia apsiriboja tuo, kad turite savo vaidmenį išmokti ir jį gerai suvaidinti. Taip yra Višištadvaitos, arba sąlyginio nedualizmo, požiūriu. Kai apsigyvenate kūne, tą būseną labai sunku patirti. Jūs tik tvirtinate, kad viską daro Dievas, bet ar iš tikrųjų tuo tikite?

Kartais mažas berniukas atsisėda savo tėčiui ant kelių ir laikydamas vairą bando vairuoti. Iš tikrųjų vairuoja tėvas, o ne sūnus. Grįžęs namo berniukas mamai giriasi: „Šiandien aš vairavau automobilį!“

Motina jam atsako: „O, tai išmok gerai vairuoti. Aš labai džiaugiuosi! Kai tu išmoksi, aš irgi važiuosiu kartu!“

Berniukas mano: „Tai aš viską darau.“ Jis netiki, kad viską daro jo tėvas. Jis supras tik tada, kai užaugs.

Jei jaučiate dualumą, tai tvirtindami, kad viską daro Dievas, vis tiek tuo nepatikėsite – tai bus tik tušti žodžiai. Jei iš tikrųjų tai patiriate, tuomet kaip sakysite, taip ir bus.

Kol įgausite patyrimo, tiesa bus tokia: Aš duodu užduotį, o jūs ją atliekate – jūs vaidinate Mano skirtą vaidmenį. Turite gerai jį išmokti ir daryti tiek, kiek laisvos valios jums daviau. Jei Aš duodu jums vieną tekstą, o jūs sakote kitą, tai visa drama bus sugadinta. Tad laisva valia apsiriboja tuo, kad jūs nuoširdžiai ir tvirtai tikėdami privalote daryti tą darbą, kurį jums skyriau. Kol nesate patyrę savo vienovės su Dievu, jūs tik sakote, kad viską daro Dievas, bet iš tikrųjų tuo netikite. Kai tai patirsite iš tikrųjų, tada Aš irgi tai pripažinsiu.

Daug žmonių sako, kad viską daro Dievas ir kad jie viską aukoja Dievui. Jie tvirtina neturį jausmo „aš“– bet kai tik suskamba skambutis, pietauti jie bėga pirmieji! Tuo metu jie užmiršta apie „aš esu Dievas“. Kai esate kūne, kai turite jausmą „mano“, turite suprasti, kad esate tik aktorius ar instrumentas. Tuo metu tai yra tiesa.

Kai esate pradinėje mokykloje, jus moko, kad saulė kyla rytuose, o leidžiasi vakaruose. Tai viskas, ką galite suprasti, ir jūs tuo tikite. Vidurinėje mokykloje jus moko, kad saulė nei kyla, nei leidžiasi. Tuo etapu tai yra tiesa. Lankydami pradinę mokyklą turite išmokti, kad Dievas jums davė laisvą valią ir kad savo vaidmenį turite vaidinti tinkamai. Kai lankysite vidurinę mokyklą, jūs suprasite, kad viską daro Dievas ir kad „aš“ – ego savastis – iš tikrųjų neegzistuoja. Jei pradinės mokyklos nebaigsite, argi galėsite eiti į vidurinę mokyklą?

Dabar jums skirtą darbą dirbkite nuoširdžiai ir nesavanaudiškai, o kai eisite į vidurinę mokyklą, patirsite aukštesniąją tiesą.

Vakaro satsangas Mudenahalyje 2015 m. sausio 11 d.
„Šri Satja Sai uvača“, 5 tomas, p. 194–196

0
0
0
s2sdefault
powered by social2s

Klausimas: Svami, ryte Tu patarei mums puoselėti pozityvias mintis, bet neatrodo, kad mūsų protai paklustų. Prašome, patark, kaip mums išmokti mąstyti teigiamomis mintis.

Svamis: Pozityviai mąstyti galite išmokti tik nuolat praktikuodami ir ugdydamiesi neprieraišą. Jei triukų mokysite šunį, net ir jis išmoks, tad kodėl negalėtų išmokti protas? Protas nėra jūsų valdovas – jis jūsų tarnas, tad turite jį mokyti.

Kaip galite mokyti savo protą? Kai šuo padaro ką nors gera, jūs duodate jam sausainį. Jei jam suklydus jį mušite, tai jis niekada neišmoks. Taip pat ir su protu – kai jis padaro ką nors gera, duokite jam prasado, o kai protas tinkamai nesielgia, prasado neduokite – tai yra bausmė. Kai padarote ką nors gero ir pozityvaus, turite manyti, kad padarėte tai, kas brangu Dievui, ir taip žengėte žingsnį link Jo. O kai padarote klaidą, irgi turite suvokti, kad nuo Dievo tolstate. Savo protui turite pasakyti: „Aš tolstu nuo Dievo, man tai nėra gerai.“

Protas yra tik tarnas – jis turi daryti tai, ką jam liepiate. Jei norite puoselėti pozityvias mintis, turite būti pozityvioje draugijoje, nes kai joje esate, taip ir nutinka.

Kas yra protas? Tai tik ryšulys minčių, kurių derinys ir sudaro protą. Jei norite baltos nosinės, jums reikia baltų siūlų. Jei norite juodos nosinės, reikia juodų siūlų. Jei norite raudonos nosinės, reikia raudonų siūlų. Protas iš prigimties turi visus tris charakterio polinkius – radžasą, tamasą ir satvą. Jei norite jį padaryti baltą, reikia pašalinti visus „juodus siūlus“. Vieną po kitos turite pašalinti visas negatyvias mintis. Kai tik padarote klaidą, turite sau kartoti: „Aš esu žmogus, o ne gyvulys.“

Paprastai žmogus pilnas ir gyvuliškų, ir dieviškų savybių. Kai nuslystate žemiau, tampate gyvulišku, kai pakylate aukščiau, tampate dievišku. Protas yra labai svarbus – kai esate pozityvioje draugijoje, gimsta pozityvios mintys, o kai esate negatyvioje draugijoje, atsiranda negatyvių minčių. Kai turite negatyvių minčių, reikia sau sakyti: „Aš ne gyvulys – aš esu žmogus, aš esu dieviškas.“ Jei būsite atkaklūs, negatyvios mintys pasitrauks.

Štai kodėl gera draugija veda į neprieraišą – satsangatve nisangatvam. Atsirišimas – tai visų pasaulietinių privalumų atsisakymas – nisangatve nirmohatvam, o tai suteikia ramybę – nirmohatve niščalatatvam. Tas pastovumas yra ne kas kita, kaip išsilaisvinimas – niščalatatve džyvanmuktih. Taigi praktikuodami ir treniruodamiesi jūs galite suvaldyti savo protą.

Klaidų pasitaiko dažnai. Suklydę savęs nekaltinkite, bet klaidų neturite ignoruoti. Turite tvirtai pasiryžti jų nekartoti. Jei klaidą padarote kartą, tai išvis ne klaida. Tai tampa klaida, jei ją kartojate. Kaskart savo protui turite sakyti: „Jei padarysiu ką nors bloga, aš nutolsiu nuo Dievo.“ Štai kodėl Aš jums vis sakau, kad ką tik darote, aukokite tai Dievui, darykite tai iš meilės Dievui, tada viskas taps pozityvu. Kai esate geroje draugijoje, jūs puoselėjate geras mintis ir tada jūsų protas būna geras. Ieškokite geros draugijos, o nuo blogos draugijos ne eikite, bet bėkite! Kai būsite geroje draugijoje, jūsų protas irgi bus geras.

Vakaro satsangas Mudenahalyje 2015 m. sausio 11 d.
„Šri Satja Sai uvača“, 5 tomas, p. 196–198

0
0
0
s2sdefault
powered by social2s

Klausimas: Svami, Tu jau minėjai, kad tam, jog įveiktume baimę ir vienatvę, mes turime atsirišti nuo kūno. Tačiau, kol tos būsenos nepasiekėme, mes laikas nuo laiko patiriame baimę, vienatvę, izoliaciją, jaučiamės nepritampantys ar kvaili. Ar galėtum duoti patarimų, kaip greitai įveikti tas problemas, kol visai atsirišime?

Svamis: Jis prašo trumpiausio kelio. (Juokas) Jei eisite trumpiausiu keliu, turėsite daugybę problemų – laikinas sprendimas padės tik laikinai. Galų gale turite siekti ilgalaikio. Vis dėlto, ką galite daryti, kai jaučiatės vienišas? Tiesą sakant, vienatvė yra proto būsena, o ne kūno. Žmogus, sėdintis vienas, gali būti laimingas pats su savimi ir jam nereikia kieno nors draugijos. O žmogus, apsuptas šimto žmonių, vis tiek gali jaustis vienišas. Taigi vienatvė yra proto būsena. Protas, pilnas pozityvių minčių, niekada nebus vienišas, niekada nesielvartaus. Kuo daugiau turėsite pozityvių minčių, tuo laimingesni savo viduje jausitės, todėl niekada nesijausite vieniši. Ugdykitės pozityvias mintis, bet suvokite, kad per vieną dieną visų negatyvių minčių pakeisti pozityviomis neįmanoma.

Štai pavyzdys: yra audinio skiaučių – vienos oranžinės, kitos baltos, o dar kitos rudos. Jei sumaišysite siūlus, audinio spalva pasikeis. Jei ištrauksite vienos spalvos siūlus, audinys įgaus kitą atspalvį. Jei norite balto audinio, visi siūlai turi būti balti. Jei norite balto ir raudono audinio, turi būti baltų ir raudonų siūlų derinys. Jūsų protas yra minčių derinys – jūs turite tamasinių, radžasinių ir satvinių (vangių, aistringų ir tyrų) minčių. Dauginkite savo satvinių minčių kiekį, stiprinkite meilės jausmą.

Jei jaučiatės vieniši, turite eiti ir susitikti su tais, kurie dar vienišesni už jus, – geriau pasijusite ne tik jūs, bet ir jie. Nesivaikykite tų, kurie jūsų draugijos nenori. Jūs jaučiatės vieniši, nes norite tik tam tikrų žmonių draugijos, o kitų ne. Jei esate laimingi bet kieno draugijoje, taip yra todėl, kad visus priimate vienodai. Nėra priežasties būti vienišam. Į visus žiūrėkite kaip į lygius ir prie nieko neprisiriškite.

Vakaro satsangas Australijoje 2014 m. gruodžio 30 d.
„Šri Satja Sai uvača“, 5 tomas, p. 64–65

0
0
0
s2sdefault
powered by social2s

 

Tai nutiko 2014 m. gruodžio 24 d. Mudenahalyje, dieviškojoje buveinėje Sai Anandam.
Prieš pradėdamas Dieviškąją kalbą, Bhagavanas paprašė Madhusudano papasakoti, ką jis matė ryte, įėjęs į Jo kambarį.

Madhusudanas: Kai šį rytą pravėriau Svamio kambario duris, pamačiau, kad Svamis sėdi ant sofos ir kalbasi su kažkuo Jam iš kairės. Nesupratau, su kuo kalbasi, bet aiškiai mačiau, kad Bhagavanas kalbasi susidomėjęs. Aš tyliai atsisėdau ant grindų Svamiui iš dešinės. Kai mąsčiau apie Svamį, palaipsniui ėmiau įžiūrėti figūrą žmogaus, klūpančio Bhagavanui iš kairės. Kai sutelkiau į tą figūrą dėmesį, spėliodamas, kas tai galėtų būti, pamažu pradėjau atpažinti Jėzaus Kristaus atvaizdą. Savo rankoje Jis laikė kairę Svamio ranką, kaip kad laikome ir mes – labai tvirtai, taip daro vaikai. Jis laikė Svamį už rankos, o Svamis kalbėjo. Iš pokalbio aš nieko negalėjau suprasti, bet buvo aišku, kad tai tikrai Jėzus Kristus. Tokią išvadą galėjau padaryti prisiminęs visus Jėzaus Kristaus aprašymus ir paveikslus, kuriuos esu matęs. Dabar jau aiškiai mačiau, kad tai ne kas kitas, o pats Jėzus Kristus, vilkintis baltą rūbą. Aš pažinau Jėzų iš to, kaip Jis atrodė. Jis turėjo gražiai banguojančius plaukus, nedidelę barzdelę ir atrodė maždaug 30–32 metų amžiaus. Jo akys buvo melsvai pilkos, pats labai lieknas, šviesios odos. Kai pokalbis baigėsi, Jis švelniai pabučiavo Svamiui kairę ranką. Tada Svamis ištarė paskutinius žodžius ir figūra pradėjo lėtai blankti, kol galiausiai pradingo. Svamis pažvelgė į mane ir pasakė: „Pastatykite Jam kėdę. Jis rytoj čia ateis.“ Štai kodėl pastatėme čia kėdę Svamiui iš dešinės.

Paskui, kalbėdamas apie Jėzų Kristų, Svamis pabrėžė:

Jėzus niekur neišėjo, Jis sėdi čia salėje su mumis. Kol savo širdyse jaučiate nesavanaudišką meilę, Jėzus yra su jumis. Mano kūno negalima pamatyti, bet Aš niekur neišėjau. Net ir Jėzaus išėjo tik kūnas, bet Jėzaus principai ir galia čia yra net ir šiandien. Ir Sai pradas yra čia, jūsų visų viduje. Nesavanaudiška meilė – tai jūsų pirminė prigimtis. Kur yra meilė, ten esu Aš.

Kai širdyje išsiugdote nesavanaudišką meilę, tai jums ateina Kalėdos, jūsų širdyje gimsta Jėzus.

Iš Dieviškosios kalbos Mudenahalyje 2014 m. gruodžio 24 d.
„Šri Satja Sai uvača“, 4 tomas, 9 kalba

0
0
0
s2sdefault
powered by social2s

Klausimas: Svami, Tu palikai Savo kūną būdamas 86-erių. Sakei, kad jį palikai todėl, kad senasis „automobilis“ visiškai nusidėvėjo.  Tu esi visažinis, todėl negaliu patikėti, kad to nežinojai anksčiau. Kol buvai kūne, Tu niekada to nesakei. Gal galėtum paaiškinti?

Svamis: Kai gimiau Putapartyje, šiuo Satjos Sai pavidalu, 14 metų niekam nesakiau, kas esu. Visi Mane vadino „Radžu“, niekas nevadino „Sai Baba“. Taip tęsėsi tol, kol vieną dieną nusprendžiau pasauliui atskleisti, kad esu Širdi Sai Babos reinkarnacija. Visi Mano smalsūs draugai klausinėjo: „Kodėl iki šiol mums nesakei, kad buvai Širdi Sai Baba – juk mes tokie artimi. Kodėl tik dabar tai sakai?“ Aš jiems paaiškinau: „Dabar tinkamas laikas, todėl dabar ir pasakiau.“

Kitąkart, 1963-aisiais, Aš atskleidžiau, kad esu ne tik Širdi Sai Baba, ne tik Satja Sai Baba, bet ir Prema Sai Baba. Nuo 1926 m. iki 1940 m. žmonės nežinojo, kad buvau Širdi Sai Baba. Nuo 1940 m. iki 1963 m. niekas nežinojo, kad būsiu Prema Sai Baba. Taigi atėjus tinkamam laikui, Aš atskleisdavau tai, ką reikia.

Panašiai ir dabar atėjo tinkamas laikas pasakyti jums apie kitą Mano misijos dalį, todėl dabar tai sakau.

Ar žiūrite filmus? Jei visas paslaptis atskleisite filmo pradžioje, tai niekas jo nežiūrės iki galo. (Juokas ir plojimai)

Dabar yra pats galingiausias, pats švenčiausias ir pats įdomiausias šio Dieviškojo Įsikūnijimo metas. Filmo kulminaciją išvys tik tie žiūrovai, kuriems pakaks kantrybės jį žiūrėti iki galo. Filmas rodomas ir prieš pertrauką, ir po jos. Tačiau antroji dalis visuomet būna dramatiškesnė už pirmąją. Bet tie žiūrovai, kurie pertrauką palaikė filmo pabaiga ir išėjo, tęsinio nepamatys. Jie manys, kad filmas jau baigėsi, todėl žinos tik pusę istorijos, pusę tiesos. Visą tiesą sužinos tik tie, kurie kantriai lauks.

Niekas negali suprasti Dievo veikimo būdų. Vienas iš tų būdų – Avatarai, kurie net mistikams, išminčiams ir šventiesiems lieka mįslė. Jie unikalūs visuose trijuose pasauliuose. Avatarų veikimo būdai yra paslaptingi. Juos sunku suvokti, bet lengva patirti. Kas turi kantrybės ir tikėjimą, tiems filmas tęsiasi ir jie pamatys tikrąją jo pabaigą. Kiti žinos tik pusę istorijos, jie tik svarstys, spėlios ir ginčysis, kas nutiko vėliau, bet niekuomet nesužinos tiesos.

Satsangas Miunchene, Vokietijoje, 2016 m. balandžio 6 d.
Bukletas apie Dieviškąjį vizitą Vokietijoje, 2016 m. balandžio mėn., p. 18–19

0
0
0
s2sdefault
powered by social2s

Klausimas: Svami, neseniai sužinojau apie pasikliovimo savimi koncepciją. Kaip pasidavimas Dievui susijęs su mūsų charakterio ir pasitikėjimo savimi ugdymu? Aš esu sutrikęs. Ar visada pasikliaudami Svamio pagalba galime sutvirtinti savo charakterį ir išsiugdyti pasikliovimą savimi?

Svamis: Turite suprasti, ką reiškia tas žodis „savimi“ (angl. self). Paukštis tupi ant medžio šakos, kuri dėl vėjo nuolat siūbuoja, tačiau paukštis dėl tos šakos nesijaudina. Jei ant šakos sėdėtų žmogus, jis labai nerimautų, nes žinotų, kad jei šaka nuluš ir nukris, tai nukris ir jis pats. Tačiau paukštis ant šakos tupi ramiai, nes pasikliauja ne šaka, o savo stipriais sparnais. Kilus pavojui jis gali nuskristi. Jis pasikliauja savimi, o ne judančia šaka, todėl nebijo ir nesijaudina.

Tikroji Savastis (angl. Self) – tai jumyse esantis dieviškumas. Tai dieviškoji galia, dėl kurios jūsų širdis  gali plakti, jūs kiekvieną akimirką galite kvėpuoti, jūsų akys gali matyti, ausys girdėti ir galite virškinti maistą. Viskas vyksta dėl šios dieviškosios galios. Jei pasikliaujate šia dieviškąja galia, tikrai žinokite, kad viskas priklauso ne nuo jūsų – tai Dievas viską daro per jus. Tad tikrasis pasikliovimas savimi – tai pasikliauti arba pasitikėti savo tikrąja Savastimi, kuri yra Dievas.

Pasidavimas prasideda tada, kai manote, kad kažkas priklauso jums, ir norite tai paaukoti Dievui. Jei jums niekas nepriklauso – nes, visų pirma, viskas priklauso Dievui, – tai iš kur tada kyla klausimas apie pasidavimą? Pasiduodami manote, kad egzistuoja du: jūs ir Dievas. Tačiau jei viskas priklauso Dievui ir viskas egzistuoja tik Jo dėka, tuomet nėra ko atiduoti.

Tad jei tikrai tikėsite, kad Dievas yra Tas, kuris viską daro per jus, ir jei iš tiesų pasikliausite Dievu, tuomet neliks nei ego, nei prisirišimo prie ko nors, nei jokių skirstymų. Žinosite, kad Dievas, veikiantis per jus, yra tas pats Dievas, kuris veikia ir per kitus žmones. Visi yra marionetės Dievo rankose, ir Jis sprendžia, kaip kiekvienas turi atlikti savo vaidmenį. Jei aiškiai suprasite, koks yra jūsų gyvenimas ir kaip priklausote nuo Dievo, – tikrojo, bet nematomo „darytojo“, to nematomo lėlininko, – tai išsiugdysite tikrą pasitikėjimą, be jokio ego.

Pasitikėjimas – tai ne ego, o stiprybė be baimės priimti bet kokį iššūkį gerai žinant, kad Dievas yra su jumis. Pernelyg didelis pasitikėjimas savimi veda į egoizmą. Kas yra perdėtas pasitikėjimas savimi? Tai kai manote, kad darytojas esate jūs, kad niekas negali jums pakenkti ir niekas negali jūsų sustabdyti. Toks nepageidaujamas ego – tai perdėtas pasitikėjimas savimi, o tas žmogus, kuris visiškai pasitiki ir pasikliauja Savastimi, visada bus nuolankus ir ramus. Todėl neįmanoma pasiduoti ir kartu pasikliauti savimi. Pats pasikliovimas Savastimi ir yra pasidavimas, nes jūs iš tiesų pasikliaujate Dievu, o ne kuo nors kitu.

Vakaro satsangas Murvilumboje, Australijoje, 2015 m. rugsėjo 23 d.
Bukletas apie Dieviškąjį vizitą Australijoje, Murvilumboje 2015 m. rugsėjo mėn., p. 9 (anglų k.)

0
0
0
s2sdefault
powered by social2s

Kodėl reikia atlikti sevą? Kam seva turėtų būti skirta? Kada reikėtų atlikti sevą? Kaip seva turėtų būti atliekama? Kur seva turėtų būti atliekama? Kai atliekate sevą, turėtumėte žinoti, kodėl, kam, kada, kaip ir kur ją atlikti.

Kada daryti sevą? Sevą galima daryti visada.
Kur atlikti sevą? Sevą galima atlikti visur.
Kaip atlikti sevą? Sevą reikia atlikti be jokio ego.
Kokią sevą reikia daryti? Reikia atsižvelgti į žmogų ir vietą.
Kieno labui seva turėtų būti atliekama? Kodėl žmogus turėtų užsiimti seva? Seva užsiimti turėtumėte dėl savęs. Visos vietos, visas laikas yra tinkami atlikti sevą, tačiau ją daryti reikia be jokio ego, be jokių prieraišų, be jokių lūkesčių. O kieno labui? Seva užsiimti turėtumėte dėl savęs, nes seva padaro jus geresniu žmogumi. Geriausia priežastis atlikti sevą – kad patys tobulėtumėte. Prieš padėdama kitam žmogui, ji padeda jums, padarydama jus geresniu žmogumi.

Visi yra tarnai, visi yra tarnai. Medžiai nokina vaisius kitų labui, jie nevalgo savo vaisių. Upės teka kitų labui, jos negeria savo vandens. Karvės duoda pieno kitų labui. Todėl sakoma, kad šis kūnas duotas tarnauti kitiems.

Viskas, ką Dievas sukūrė visoje visatoje, yra reikalinga kam nors kitam. Net ir negyvame kūne esantis kirminas irgi tarnauja, padėdamas tam kūnui suirti. Šioje Kūrinijoje kiekvienam buvo suteiktas vaidmuo tarnauti. Tarnauti pamiršta tik žmonės. Jie pamiršta, kad yra gimę tarnauti. Jie mano, kad yra gimę valgyti, miegoti, mėgautis ir galiausiai mirti. Tačiau tikrasis gyvenimo tikslas yra tarnauti ir per tarnystę suvokti save. Visa kita, ką darote su savo gyvenimu, nueina perniek. Pagrindinis ir vienintelis tikslas, dėl kurio viskas buvo sukurta, – kad galėtumėte tarnauti kitiems, o tarnaudami taptumėte geresniais ir dieviškais.

Akmuo evoliucionuodamas tampa augalu. Augalas evoliucionuodamas tampa gyvūnu. Gyvūnas evoliucionuodamas tampa žmogumi. Žmogus evoliucionuodamas turėtų tapti ne egoistu, o nesavanaudžiu, dievišku. Jei gyvenimo pabaigoje jis netampa dievišku, tai toks gyvenimas yra iššvaistytas veltui.

Iš Dieviškosios klabos vakaro satsange Ispanijoje 2019 m. liepos 4 d.
Bukletas apie Dieviškąjį vizitą Ispanijoje 2019 m. liepos mėn., p. 15–16

0
0
0
s2sdefault
powered by social2s